Augustas Didžgalvis

Esu pagyvenęs žmogus, savo gyvenime pasiekęs visko, apie ką tik galima pasvajoti. Savo pinigų aš neišleisiu iki gyvenimo pabaigos, o turint galvoje mano kuklius poreikius – man jų ir keliems gyvenimams užtektų.

Man tapo nebeįdomus pinigų uždirbimas. Būdamas žydu aš, išskyrus pastaruosius metus, gyvenau ir dirbau Rusijoje, gerai pažinau šalį ir jos Tautą, pažinau rusų stiprybes ir silpnybes. Pradėjęs kaip negailestingas eksploatatorius ir judėjus, aš pamažu pradėjau jausti simpatiją didingai ir itin kantriai rusų Tautai ir nūnai visai nuoširdžiai linkiu jai gerovės.

Aš pakeičiau tikybą, persikrikštijau į Stačiatikybę, išsiskyriau su žydų bendruomene ir jos solidaria nuomone, nors ir nenustojau galutinai būti žydu.

Mano pinigai, pirmiausia išplėšti iš Rusijos, dabar dirba Rusijos labui, tad ir mano gyvenimiška patirtis gali pasitarnauti rusams. Tikiuosi, kad publikuodamas laisvomis perspausdinimo teisėmis šią brošiūrą (kuri anksčiau buvo skiriama tik vidiniam kompanijos naudojimui), aš padėsiu tiems, kurie jaučia neviltį ir nežino kaip spręsti savo problemas.

Iš tikro, pasaulyje negali kiekvienas turėti nuosavos Saulės, bet pinigų pasaulyje gali pakakti visiems. Tam kad jų būtų reikalinga, visų pirma, norėjimas ir gebėjimas juos įsisavinti, ir sėkmė, sėkmė, dar kart sėkmė!

Paklauskite bet kurio ruso: kas yra sėkmė? Jis atsakys – nuo jūsų nepriklausantis sekimasis. Žydai auklėjami kitaip. Jus nuo pat mažumės moko, jog sėkmė – tai kryptingos veiklos produktas, kad išorinės atsitiktinės aplinkybės iš tikro paruoštos žmonių, jų tikėjimo ir valios.

Pasaulis – ne chaoso stichija, o sėkmė ne tokia akla, kaip ją daugelis įsivaizduoja. Žmonės žemėje gauna skirtingą pinigų kiekį todėl, kad skirtingai vertina realybę, nevienodai jaučia pasaulį.

Tam, jog tapti turtingesniu, reikalingos ne išorinės, o vidinės Jūsų permainos. Tai ir yra, jei norite, sėkmės magija.

Mūsų protėvis, prieš išeidamas į medžioklę, piešė žvėrį ant smėlio ir nugalėdavo įsivaizduojamą žvėrį ant smėlio. Kodėl jis taip elgėsi? Todėl, kad tūkstantmečių patirtis jam parodė, jog materialiems veiksmams pirma turi būti planas, idėjinis pagrindas būsiančiam įvykiui.

Ši magija nebuvo primityvi, ji iš tikro padėdavo medžiotojui sumedžioti tikrąjį žvėrį. Tokia esti tikėjimo galia – galia materializuoti mūsų norus ir įsivaizdavimus. Arba atvirkščiai – materializuoti mūsų baimes ir fobijas.

Kai 90-ųjų pradžioje aš, kuklus mokslininkas, pradėjau verslą, aš griežtai laikiausi vienos vakarietiškos socialinės psichologijos sąlygų: „atleisti net ir patį naudingiausią darbuotoją, jei jis skleidžia kolektyve pesimizmą ir netikėjimą sėkme“. Tuomet aš tiesiog laikiausi vakarietiškos mados ir nesupratau – kodėl taip elgiuosi?

Dabar aš tiksliai žinau kame čia esmė. Jei toje pirmykštėje bendruomenėje atsirastų itin gabus medžiotojas, kuris netikėtų piešiamu paveiksliuku, tai kiti žvėries nesumedžiotų ir žmonės mirtų badu. Su tikėjimu negalima juokauti: placebas (išorinis materialus tikėjimo atributas) gali būti bet koks, kad ir ant smėlio nupieštas, ant vėliavos simbolizuotas ar išrėžtas ant medžio – bet pats tikėjimas varo reikalus, ir varo taip stipriai, kiek jis pats stiprus.

„Jei netiki įmonės sėkme – geriau išvis jos neatidarinėk“, nuolat patariama pradedantiesiems verslininkams. Jūs, matyt, galvojate kad tai – metafora? Kad verslo sėkmė labai nežymiai priklauso tikėjimu juo? Ne, verslas nuo to priklauso visiškai tiesiogiai.