Augustas Didžgalvis

Šioje dalyje pateiksiu patarles apie sėkmę ir nesėkmę. Jose sukaupta liaudies išmintis ir pastebėjimai šia tema.

"Дуракам лишь клад дается" („tik kvailiams lobis suteikiamas“). Ši mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška ir nesąmoninga, bet ji teisinga. Kodėl lobis, o jei paimti plačiau, turtai, duodami „kvailiams“?

„Kvailys“ turi viena labai įdomų bruožą – pradėdamas kokią nors veiklą, jis negalvoja apie galimus sunkumus, kliūtis, kurias iš karto „pamato“ protingas, kai išgirsta apie idėją. Dėl to „kvailiui“ patys sudėtingiausi dalykai yra paprasti. Atrodytų, tai yra jo asmeninis reikalas – nors ir nematai sienos, vis tiek į ją atsidursi.

Bet – koks stebuklas! „Kvailys“ nematydamas sienos pro ją praeina net nepastebėdamas to! Ir ne tik pasakose, bet ir kiekvieną dieną gyvenime. Sėkmė jam ateina natūraliai. Tai reiškia, kad siena, kurią taip puikiai mato „protingasis“, iš tiesų yra įsivaizduojama, sukurta jo sąmonėje, tai iliuzija.

Ši savybė – dvasiškai bukų ir nesubrendusių žmonių sėkmė versle – nėra atsitiktinumas ir taip pat tai nėra „dangaus pokštas“. Pasaulis priklauso nuo mūsų įsivaizdavimo apie jį. Kuo daugiau dvasiškai subrendę ir inteligentiški žmonės mato kliūčių, tuo daugiau (pagal jų pačių užsakymą!) jų ir atsiranda. Pvz., jei inteligentui duoti užduotį pradėti verslą, jis suras tūkstantį priežasčių, kodėl nieko neišeis: ir susitarimas tarp rinkos dalyvių, ir didmeninkų valdžia, valstybės korupcija ir t.t. Bet mes dažnai matome, kad tokio inteligento kaimynas, kuris mokinosi „atsilikusiųjų“ mokykloje (kartais net ir taip būna) staiga pradeda verslą ir sėkmingai jį daro, nes dėl savo kvailumo ir neišsivystimo tiesiog negalvoja apie jį laukiančius sunkumus.

Mes piktokai žiūrime į „kvailį“: nemato jis sienos, na nieko, tuoj supras. O jis praeina ir sienos kažkodėl nėra. Mes einame iš paskos ir atsiduriame į sieną. Kodėl? Tiesiog mes gyvename skirtinguose pasauliuose. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

"Беда не ходит одна" (beda nevaikšto viena) – dar viena patarlė. Kodėl? Pagal tikimybių teoriją džiaugsmas ir liūdesys, sėkmė ir nesėkmė turėtų būti pasiskirstę tolygiai, bent jau chaotiškai. Bet mes ir patys pastebime, kad likimas suduoda smūgius tuo pačiu metu. Kažkodėl viena nelaimė pritraukia kitą, kuo jų daugiau, tuo dar daugiau visko įvyksta. Kas atsitinka? Juk sėkmė ir nesėkmė yra dalykai, kurie nuo mūsų valios ir proto nepriklauso. Kaip mes galime apskaičiuoti sėkmę ar nesėkmę? Kaip galime ją padidinti ar sumažinti? Apie tai šiek tiek vėliau, o kol kas atsiminkite – žmogus, kuris patyrė nesėkmę, kažkokiu būdu praranda „imunitetą“ ir viena nelaimė atidaro duris kitoms, kurios išoriškai su pirma nelaime nėra susijusios.

"Паршивое козлище всю овчару портит" (purvina avis visą bandą teršia). Esmė aiški – ligotas gyvūnas užkrečia visus likusius. Bet kalbame ne apie gyvūnus ir ligas. Simboliškai pasakyta – vienas komandos narys, kuris šiuo metu yra dvasiškoje duobėje, sugeba sugadinti visą kolektyvą, jį išardyti. O kodėl nebūna priešingai? Juk atrodytų, kad kolektyvas turi daugiau galimybių pakeisti tą vieną nesveiką. Kokia nauda tam vienam nesveikam kovoti su aplinkiniais? Dažnai jis net neturi tikslo kažką keisti – tai įvyksta natūraliai. Socialinė tikrovė kolektyve pasikeičia, ir iš sėkmingo kolektyvas tampa nevykėlių ir verkšlentojų minia. Kodėl? Mes tuoj prieisime prie tikrovės materializmo santykio su tikėjimu ir žmogaus valia.

"Родился в рубашке" (gimė su marškinėliais) – šitaip vadinamas sėkmingas žmogus. Kaip patarlėje „bėda nevaikšto viena“ čia irgi yra pabrėžiama: kuo daugiau sekasi, tuo didėja tikimybė pasisekti dar labiau. Kuo daugiau laimėjimų, tuo daugiau šansų laimėti dar kartą. Kuo akivaizdesnė sėkmė, tuo daugiau šansų, kad tai pasikartos. Kodėl? Kas per ryšys? Atrodytų, kad kai žmogus patiki, kad jis sėkmingas, jis po to stebuklingai tampa sėkmingu?

"Деньги идут к деньгам" (pinigai traukia pinigus) – dar vienas tam įrodymas. Kodėl turtingi tampa turtingesni, o vargšai daugiau ir daugiau praranda?

"Никогда не говори за людей "нет", пока они сами тебе его не сказали" (niekada nesakyk „ne“ už žmones, kol jie patys tau to nepasakė) – labai išmintinga ir praktiška patarlė. Kartais žmogus taip aiškiai įsivaizduoja neigiamą atsakymą, taip gyvai mato tą savo nesėkmės sceną, kad jau nėra reikalo bandyti: savęs paklausė, pats sau atsakė, ko reikia dar?

Bet neretai mes sutinkame situacijas, kai toks žmogus vis dėlto pabando išgirsti atsakymą. Ir jis nei kiek nenustemba, kai rezultatas yra lygiai toks pats, kaip jam sakė jo vaizduotė. Atrodo, jis taip tiksliai viska apskaičiavo – bet staiga kažkas pasiekia sėkmę su tais pačiais pradiniais duomenimis. Kodėl?