Augustas Didžgalvis

Kai stačiatikis rusas Biblijoje skaito aiškią „Visatos naudojimo instrukciją“ – „prašykite, ir jums bus duota“, „jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų“, dėl savo auklėjimo ypatybių jis tai supranta kaip nutolusią nuo gyvenimo alegoriją.

Žydas geriau už rusą žino, kad šį tekstą reikia suprasti pažodžiui, kad prieš mus – veikianti gyvenimo aprūpinimo sistema. Jėzus Kristus puikiai žinojo atsakymą į Jūsų, skaitytojau, klausimą – kaip uždirbti daug pinigų? Pas induistus sutinkama sąvoka „maja“ – visatos iliuzija, supanti žmogų, miražų karalystė, slepianti brahmanišką tiesą. Nejaugi materiali prigimtis – iliuzija? Nejaugi pastovus, įprastas pasaulis aplink mus – tik miražas? Ir dėsniai, kuriems mes pripratome paklusti – sugalvoti mūsų pačių?

Sau šį klausimą jau seniai atsakiau teigiamai. Aš, mokslininkas su moksliniu laipsniu, ir verslininkas su milijonais, gerai žinau: jei rytoj žmonija įtikės, kad žemė – atsiprašau už išsireiškimą, yra paralelepipedas (gretasienis – vert. past.), tai iš kosmoso pradės siųsti kampuotas mūsų planetos nuotraukėles.

Jau nuo mokyklos suolo mes žinome, kad materijos nėra, kad daiktai sudaryti iš dalelių, viena nuo kitos nutolusių kosminėmis proporcijomis. O dalelių viduje – irgi tuštuma („nedalomo“ atomo elektronas nutolęs nuo branduolio tiek pat, kiek segtuko galvutė paskutiniame „Lužnikų“ stadiono suole nutolusi nuo teniso kamuoliuko to stadiono vidury).

Bet ir atomo branduolys taipogi tuščias – ten yra saviti elementai. Kol kas mokslas nusikasė iki „kvarkų“. Ateis laikas, įrodys ir jų tuštumą. Taigi, materija neegzistuoja. Bet gal egzistuoja energija?

Šiuolaikinių fizikų skaičiavimai rodo, kad visų teigiamų ir neigiamų energijos dedamųjų suma Visatoje turi būti lygi nuliui. Gi ir mes patys žinome, kad veiksmas lygus atoveiksmiui – argi ne pretekstas susimąstyti apie energijos realumą?

Jei nėra nei materijos, nei energijos, gal tuomet yra tuščia erdvė? Šiuolaikinis mokslas erdvę suveda į matematinį tašką be tūrio. Begalybės sąlygose kiekviename visatos taške į visas puses galima atidėti matematiškai lygias atkarpas. Bet juk tai rutulio formulė! Taip išeina, kad mes visą laiką esame to paties rutulio viduje, kiek bejudėtume...

Begalybė – nėra kažkas labai milžiniško, kaip atrodo įprastam suvokimui. Milžiniškas visgi turi materialius parametrus, o begalybė jų neturi. Matematiškai ji daug artimesnė ir topologiškesnė nuliui, nei didžiulybėms, trikdančioms vaizduotę.

Visatos gigantiškumas ir joje pasimetusi smiltelė – žmogus – šizofreniška XX amžiaus iliuzija. Ji atspindi ne tikrąją padėtį, o tik ligotą jos kūrėjų dvasios nuopuolį.

Bet jeigu pažvelgti iš induistų pozicijos, su jų maja, materialumo iliuziškumu, tai kas gi yra iš tikrųjų? Man atrodo (ir tai patvirtina mano verslo patirtis), kad iš tikrųjų egzistuoja dinaminė asmenybės ir Visatos tarpusavio ryšio sistema, labai lanksti ir paklūstanti protinei asmenybės brandai.

Aš įsivaizduoju visatą, kaip aparatą, iliustruojantį mūsų įsivaizdavimus apie ją. Mes neilgam įeiname į „mają“ ir egzistuojame čia tokiame pasaulyje, kurį manome esant reikalingu susikurti dėl savęs. Atrodytų – pasaka, svajonių karalystė!

Bet pavojus yra tame, kad mūsų sąmonė sugeba sumodeliuoti ir blogį, ir pragarą žemėje. Beprasmiška tuo kaltinti Visatą – ji tik įvykdė mūsų prašymą. Kaltinti reikia save – todėl didieji žmonijos mokytojai ir akcentuodavo asmeninį žmogaus pasikeitimą, suprasdami, kad su senais požiūriais į visatą beprasmiška kurti naują pasaulį.

Mes gyvename tikėjimo ir valios pasaulyje – ir tiek. Visa kita yra „placebo“ pobūdžio. Kas yra placebo? Medikai taip vadina niekniekį, kurį duoda ligoniui kaip vaistą. Tikėdami kad tai vaistas, daugelis įsivaizduojamų ligonių pasveiksta. Tai va – akcijos, pinigai ženklai, diplomai ir visa kita – jūsų placebo, mūsų prisirišimas prie nuosavo tikėjimo. Pažvelkite į juos įdėmiau – kuo taptų tie spalvoti popieriukai be kolektyvinio tikėjimo jais, be kolektyvinio jų dievinimo? Tik jūsų karštas tikėjimas jų verte daro juos iš tiesų vertingais. Be to – daro juos Jums sunkiai pasiekiamais. Jei viduje jūs nusistatę, kad pinigus gauti sunku – tai mums juos gauti sunku. Faktus, patvirtinančius jūsų „teisumą“, paklusni Visata mielai Jums pateiks – juk ji dirba pagal Jūsų užsakymus. Kuo labiau jų trokšite, tuo įtikinamesnis jums jūsų skurdas, tuo labiau jame įklimpsite. Ateis momentas, kai jūsų tikėjimas savo nesėkme prilygs „garstyčios grūdeliui“ – tada vargas Jums, jūs jau nebepagydomas, jūs sukūrėte aplink save stabilų pasaulį, kurio beveik neįmanoma išjudinti.

Tikėjimas – pavojingas, dvipusis faktorius. Jis gali padėti mums augti – ir jis gi gali mus sužlugdyti. Jis praturtina mus – ir jis gi panardina į beviltiško skurdo liūną.

Mūsų pasaulį mes gauname pirmiausiai iš tėvų – tai, ką induistai vadina „karma“. Kadangi dvasia, įžengusi į tankiuosius „majos“ sluoksnius, neturi savo įsivaizdavimo apie gyvenimą, jo pasaulį jam sukuria mokytojai. Kuo pasaulis buvo tėvams – šventė ar katorga – tuo jis taps ir vaikui. Paskui mums labai sunku perlaužti savo „karmą“. Mus įtikino – ir įrodė faktais, pavyzdžiais – kad gauti tūkstantį labai sunku. Ir mes nesuprantame – kaip kažkam gali būti lengva gauti milijoną? Juk viskas gi akivaizdu...

Persilaužimų epochose tampa ypač aišku, kiek daug reiškia mūsų įsivaizdavimai apie gyvenimą. Poreforminėje Rusijoje 90–ais XX amžiaus metais viena gyventojų dalis kapitalizmą laikė rojumi – dabar gyvena rojuje, bent jau materialiame rojuje. Kita dalis tikėjo, kad kapitalizmas – tai pragaras, juos taip auklėjo, ir jie atsidūrė pragare, kai tik nuskambėjo esminis žodis – placebo „kapitalizmas“.

Iš tikrųjų bet kurie „izmai“ yra tušti, jų turinį užpildo jūsų įsivaizdavimai apie Visatą. Markso ir Smito žmonės vienodai teisūs – tiesiog jie gyvena skirtinguose pasauliuose, skirtingose visatose.

Visata sudaryta iš skirtingų sluoksnių ir įsivaizdavimų:

1. Mūsų asmeniniai įsivaizdavimai.
2. Kolektyviniai ir grupiniai įsivaizdavimai.
3. Istoriškai susiklostę daugelio kartų įsivaizdavimai.
4. Absoliutūs gamtos dėsniai, kurie niekada nesikeitė žmonijos atminty.

Atitinkamai, mus supančioje realybėje egzistuoja ir „nuosprendžiai“. Mes ir patys nežinome tiksliai – iš kur – bet esame tvirtai įsitikinę, jog TAI – „neįmanoma“, kita – „mažai tikėtina“, trečia – „visai gali būti“, o ketvirta – „neišvengiama“.

Vis dėlto, žmogaus valia, ją treniruojant kaip sportininkai treniruoja raumenis, gali atsilaikyti netgi ketvirtai įsivaizdavimų grupei – „absoliutiems dėsniams“ su nuosprendžiu „neįmanoma“. Savo komandiruočių į Pietryčių Aziją ir Indiją metu, aš pats susitikdavau ir bendraudavau su jogais, magais, vienuoliais, kurie įveikdavo gravitaciją, levituodavo, teleportuodavo daiktus. Tai – valios viršūnės, didžiulė jos jėga, sulyginama su ta, kuri minima Jėzaus žodžiuose apie „tikėjimo garstyčios grūdą“. Nedaugeliui duota įveikti „mają“ prie pat jos šaknų, suvokti gigantiškumą prie pat jos pamato.

Mes žinome, jog tokie buvo Jėzaus mokiniai. Netgi labai aiškiai aprašytas įvykis, kai mokinys, prieštaraudamas gamtos dėsniams, nuėjo pas Jėzų vandeniu, bet paskui suabejojo tokio stebuklo galimybe – ir tuojau pat pradėjo skęsti. Yra istoriniai liudijimai apie rusų šventąjį Serafimą Sarovskį, kuris „sklendė virš žemės“, tai yra, levitavo nepaisydamas gravitacijos.

Prisipažinsiu sąžiningai, tokių „valpinizmo“ (aš kildinu šią sporto rūšį iš dviejų žodžių: „valia“ ir „alpinizmas“) viršūnių aš nepasekiau, ir vargu ar jau pasieksiu. Bet aš žinau, kad jei įmanomas pasaulinis alpinizmo rekordas, tai įmanomi ir jo regioniniai čempionatai, ir kiemo turnyrai. Jeigu jūs keliate uždavinį – praturtėti, tai jums nereikia veržtis prieš gamtos dėsnius. Jums daug lengviau, juk pinigai priklauso ne „privalomo“, o „tikėtino“ kategorijai.

Mažai kas iš Jūsų, skaitytojau, matė levituojančius magus, kaip mačiau aš. Bet praktiškai visi Jūs matėte turtingus žmones netoli savęs – gal būt net gretimame kambaryje.

Reikalas tas, kad, kaip mes jau parodėme rusų patarlių pavyzdžiais, sėkmė visai ne akla. Ji duodama kiekvienam pagal „mūsų tikėjimą“, pagal kiekvieno prašančio valią ir valios kryptingumą.

Taip protopopas Avakumas pas Visatą išsiprašė sau „laikus Nerono ir Diokletiano“ valdant gerajam Aleksejui Michailovičiui, daug kartų nesėkmingai bandžiusiam pasigailėti savo „aukos“.

Valią pinigams įgyti pas mus, žydų šeimose, auklėja nuo ankstyvos vaikystės. Būtent „valpinizme“ pasakiško žydiško turto paslaptis. Paskui, aišku, čia prisišlies ir „sąmokslas“, ir „žydų supersolidarumas“, bet pagrindu tapo žydiškas tikėjimas esant Dievo išrinktaisiais. „Dievas atiduos mums visus pasaulio turtus!“ – tvirtino žydai amžių amžius. Turtus jiems atidavė, aišku, ne Dievas (kūrybiška, mąstanti, dora Visatos superasmenybė), o Visata (maja, materialumo iliuzija). Dievas, manau, liūdėjo žiūrėdamas į reikalus mano gentainių. Bet Visata duoda kiekvienam pagal tikėjimą, o ne pagal jo teisumą. Aiškiau nepasakysi, kaip Evangelijoje: „bus jums pagal tikėjimą jūsų“.

Be žydiško mesianizmo mūsų sąmokslas būtų niekniekis. Jis ir yra niekniekis, „placebo“, už kurio laikydamiesi žydai galvoja, kad pagavo Viešpatį už Barzdos. Neįmanoma paaiškinti žydiškos sėkmės tik materialiais faktoriais. Argi vargšų ir vejamų nekilmingų valkatų sąmokslui kitos tautos negalėjo priešpastatyti savo, galingesnį sąmokslą? Argi galingieji valdovai neturėjo valdžios savo žydų pavaldiniams?

Bet aš išauklėtas aplinkoje, tikinčioje į pasaulio pinigus kaip į nuosavus Pinigus ir papildančioje (jau paskui) šį tikėjimą daugybe placebo. Žydas – apsigimęs valpinistas (kaip ir negras – apsigimęs boksininkas, sportininkas), bet tai nereiškia, kad kitos tautos nesugeba įsisavinti valpinizmo. Tiesiog joms sunkiau, nes jų mentalitetas (dar vienas placebo tėviškai visatai) apima daug praturtėjimui kenksmingų įsivaizdavimų.

Visgi yra juk turtuolių ir tarp rusų, nors jų mažiau nei žydų. Valpinizmas, kaip ir kiekvienas sportas – priklauso nuo pradinių duomenų, treniruočių intensyvumo ir trenerių gabumo. Treniruočių intensyvumu galima ištaisyti pradinių duomenų defektus.

Pas rusus, kaip pas tautą, gabumas valpinizmui labai didelis, bet išvystyta, jei galima taip išsireikšti, kita „kredo raumenų“ grupė. Rusai išsiskiria labai stipria mesianistine dvasia, leidžiančia jiems, vaizdžiai šnekant, vyžose leisti palydovus, sausinti jūras ir atgręžti upes. Tai buvo būtent stebuklas, jeigu valpinizmą laikyt stebuklu, stebuklas, kuriuo atsisakydavo tikėti racionaliuosiuose Vakaruose.