Augustas Didžgalvis

Taigi! Pasiruoškite praktinei treniruotei valpinizmo stiliumi. Pradžiai reikia pamatuoti savo galimybes „natūralioje“ būsenoje – kiek jūs uždirbate, kiek sugeba Jūsų individuali Visata.

Pirmiausia reikia išanalizuoti savo bendravimo ratą, atmesti skeptikus ir verkšlentojus, pesimistus – jie tarsi svarsčiai ant valpinisto kojų. Priešingai, pasistenkite surasti sau bendraminčių – optimistų, tikinčių sėkme, kaip ir jūs. Grupe skverbtis link viršūnės visada lengviau – visada veikia „tarpusavio ištraukimo“ faktorius. Išorėje tai vadinama kaip „nusikaltėlių grupuotė“, „gauja“ – kartais tai padeda, bet tik kaip placebo. Grupuočių daug, bet ne visos iš jų sėkmingos, dauguma vegetuoja. Vadinasi, pagrindinis klausimas – ne grupuotėje, kuri pati savaime dar negarantuoja sėkmės, o kažkokiose ypatingose savybėse grupuotės viduje. Mes žinom: tai grupinis valpinizmas.

Labai svarbus ir sudėtingas etapas – atsisakyti „senojo pasaulio“, tikrovės, stichiškai sukurtos tėvų ir jūsų draugų darbais, chaose jūsų vaikystės prisiminimų. Tai, kas Jums dabar atrodo „objektyvi tikrovė“, iš tikrųjų ganėtinai atsitiktinis fantazijų apie pasaulį rinkinys, gautas iš pačių įvairiausių šaltinių.

Susimąstykite, koks turi būti „naujas pasaulis“? Galbūt jums viskas tinka „senajame“, tada jus galima tik pasveikinti. Galbūt jums trūksta kažko kito, o ne pinigų?

Mes dabar kalbame tik apie pinigus. Jei jūs tvirtai įsitikinęs, kad Jums neužtenka kažkokios sumos, tai pasiruoškite naujos realybės šturmui.

Jei jūs vargšas mokytojas – ir užsimanysite milijono dolerių, tai duodu galva nukirsti, kad sužlugsite. Tai kaip netreniruotam sportininkui iškelti pasaulio čempiono kartelę. Reikia suprasti, nors Visatai nėra nieko neįmanomo (būna, ir elgetos išlošia loterijoje milijoną, ir, kaip suprantate, ne šiaip sau!), bet yra daug ko, kol kas Jums neįmanomo.

Būkite realistu. Pajamų augimą kitiems metais planuokite taip, kad būtų erdvė manevrams ir nepradėkite nuo daugiau, nei 20%. Vieną kartą aš iškėliau kartelę „padvigubinti pajamas“ – ir su trenksmais žlugau – ne todėl, kad metodika pavedė, o todėl, kad pats negalėjau tuo patikėti. Rizika viena: iškelsite kartelę per aukštai, žlugsite, ir pagilinsite abejones. Po kiekvienos nesėkmės grįžti į sėkmės trajektoriją pasidaro sudėtingiau, nors neįmanomų situacijų, žinoma, nebūna.

Pagrindinis pavojus. Atrodytų, paprasčiau nebūna? Sugalvojai norą, rimtai užsinorėjai kažko – ir štai! Jis, šviežutėlis, iš Visatos orkaitės...

Iš tikrųjų Visata įgyvendina toli gražu ne visus norus. Įvairių pasaulio tautų psichologinės technikos aiškina tą patį: reikia įveikti emocinę noro pusę, „troškimą“.

Palyginkite savo pojūčius dvejose situacijose. Kai jūs norite pavalgyti, jūs einate į virtuvę ir atidarote šaldytuvą. Mūsų vidiniame pasaulyje noras yra, bet troškimo nėra, jūs ramus, emocijų nėra.

Jūs neužduodate klausimo, kaip ir iš kur papuolė į jūsų šaldytuvą kefyras ir dešra. Jūs žinote, kad jie nukeliavo pakankamai sudėtingą kelią, bet pas jus visada perteklius ir jūs nesirūpinate dėl to. Jie – šalia, tik ištiesk ranką ir paimk...

Mūsų jausmams nepritars Azijos ir Afrikos tautos, kur masiškai mirštama iš bado. Jų atveju prie noro valgyti prisišlieja išgąstingas troškimas, baimė, kad maisto gali nebūti. Kuo stipresnė šita baimė, šita abejonė (ne veltui sako baisius žodžius „abejonių kirminas“), tuo mažesnė tikimybė gauti norimo.

Kaip rašė Puškinas: „Kuo mažiau moterį mes mylime, tuo labiau patinkame mes jai“. Tą patį galima pasakyti ir apie pinigus, nes principas tas pats. Aš nežinau nei vieno verslininko, kuris MYLĖTŲ pinigus. Verslininkai naudoja pinigus, ciniškai ir praktiškai, o meilė pinigams juos pražudytų. Jūs juk žinote, kad norint gauti pelną, iš pradžių reikia daug įdėti, tai yra, išsiskirti su pinigais, ir kuo negailestingesnis šitas išsiskyrimas, tuo geresnis rezultatas.

Pinigus myli, kaip ne keista, būtent vargšai. Jie džiūsta dėl jų, perrinkinėja juos, seilėjasi čiupinėdami, brangina juos – ir iš to negauna atsako: link jų pinigų visada mažai teateina. Iš čia ir pagrindinis verslininko šūkis, kurį jūs daug kartų girdėjote: „Sutaupyti išties didelės sumos neįmanoma, ją galima tik uždirbti“. Kur čia esmė? Visata kartu su mūsų užsakymu, jaučiant troškimą, gauną papildomą užsakymą, kad trokštamas būtų sunkiai pasiekiamas. Jei jūs trokštate (o ne paprastai ir kasdieniškai norite), tai prie jūsų užsakymo prikaltas baisus pakabukas: „nori gauti su didžiuliais sunkumais“. Čia vėlgi – nėra ko kaltinti. Jūs užsakėte pyragą su sunkumais, jūs jį ir gaunate. Jis, aišku, apaugs kalnu placebo, panašiais į ekonomines sąlygas, industrijos augimo tempus ir t.t., ir pan., bet visa tai – papildoma. Vieną kartą ekonomikos forume Turkijoje, turkų ekonomistai skundėsi man, kad pas juos viskas kaip Europoje, tik gyventojų pajamos 10 kartų mažesnės.

„Nieko nesuprantame! Dėsniai tie patys, klimatas irgi, gamyba dinamiškai vystosi – o žmonės kaip gyveno 10 kartų skurdžiau Europos, taip ir gyvena...“ Rusija su savo vakarietiško standarto kopijavimu – kitas pavyzdys. Viena Rusijos dalis įsiliejo į standartą ir vartoja europietiškai (kitas klausimas, tai gerai ar blogai!). Likę gyventojai netiki sėkme, o tai reiškia, netgi pačiose naudingiausiose sąlygose gyvena kaip nevykėliai.

Rusijoje dabar susiklostė situacija, kai niurzgos vienas kitą skandina, apsunkina savo nelaimes išskirtiniu pesimizmu, mainosi juo, kaip videokasetėmis, vienas su kitu. Būtent todėl valpinistui Rusijoje bus sudėtingesnės sąlygos, nei Vakaruose, kur viskas persmelkta sėkmės idėja, ir pradžioje jis turi pasirinkti mažesnį krūvį, nei europietis.

Taigi, jūs turite norą. Jį galima užsirašyti savikontrolei, arba gerai įtvirtinti atmintyje. Jis turi būti (tai yra, atrodyti jums) realistiškas, ne per staigiai keisti jūsų gyvenimą, labai šaltai apskaičiuotas, be jokios troškimo priemaišos.

Tarkime, kuklus tarnautojas gauna 8 tūkstančius rublių per mėnesį. Vieną kartą jis paėmė į rankas valpinistinį popierių (placebo rūšis) ir užrašė ant jo: „Nuo kitų metų gausiu 10 tūkstančių rublių per mėnesį, arba 120 tūkstančių rublių per metus“.

Dabar susimąstykite, kokios rūšies placebo galima pritaikyti šiam tikslui? Kokie veiksmai įtikins Jus tuo, kad galite daugiau uždirbti? To reikia ne Visatai, kuriai Jūsų prašymas – smulkmena, to reikia Jums savęs įtikinimui. Reikia turėti omenyje, kad Visata duos jums prašomo ir be jokių Jūsų veiksmų, jeigu tik troškimas neduos išdavikišką užsakymą „pristatymo sunkumui“. Kuo sunkiau mums atrodo pasiekt kokį nors rezultatą – tuo jis ir realybėje sudėtingesnis mums. Vieni lengvai, bežaisdami gauna universiteto diplomą, kiti baisiausiai grieždami dantimis. Vieni juokais tampa mokslų kandidatais, kiti gynimui sugaišta visą gyvenimą. Vieni gulėdami ant sofos uždirba milijonus, kiti skubėjime ir sumaišty nesugeba duonai sukrapštyti.

Netrokškite! Nesakykite sau „gerai būtų“ – žinokite, kažkur ten jūsų laukia tas ir anas, ir šį žinojimą stenkitės priartinti prie maksimalios ramybės. Jūs nesijaudinate dėl slėptuvės spintoje, nes tiksliai žinote, kur ji ir kiek joje. Toks pat žinojimas apie ateitį, kaip apie praeitį – be rūpesčių ir aistrų, metraštininko aiškumu – štai valpinizmo viršūnė.

Žiūrėkite į ateitį taip, lyg prisimindami praeitį. Pagal schemą: „beje, kitą savaitę aš juk surasiu neapskaičiuotą tūkstantį! Kam gi jį išleisti? Gal padėti į banką arba nupirkti dovaną žmonai?“ Kad išsilaisvintumėte iš troškimo, skausmingos baimės, jog noras neišsipildys, rekomenduoju savo asmeninį metodą – „prioritetų perkėlimą“. Tai kai žmogus, kad negalvotų apie pinigus, su aistra atsiduoda, tarkim, sodininkystei (labai aktualu Rusijai). Visą dieną jam skauda galvą – kur gauti sėklų, kuo patręšti lysves, kaip užauginti supermoliūgą – ir kažkur sąmonės krašte, periferijoje, tabaluoja mintelė „beje, tie 300 tūkstančių kitą mėnesį, jie taip netikėtai nukris... kur juos padėti! Et, ne tas galvoj dabar, želdiniai vysta...“

Jei sergate už sodą, sportinę komandą arba kažkokią mokslinę katedrą – tai reikalai pas juos eisis suknistai – juk principas „jaudintis dėl...“ numato „komplikaciją tame...“. Tegul jums nuvyto želdiniai, užtat 300 tūkstančių ateis laiku. Aišku, gali būti, ir atvirkščiai - kad želdiniai užaugs kuo puikiausiai, o pinigai neateis. Vadinasi, jums nepavyko perkelti savo baimes kitai sričiai, skurdo baimė pasirodė stipresnė.

Jeigu jūs paanalizuosite jūsų pažįstamus turtingus žmones, tai būtinai pamatysite juose kažkokią „papildomą“ aistrą, kuri jums dažnai atrodo kvaila. Koks jam rūpestis dėl futbolo, jeigu jo firmos milijardinė apyvarta? Bet būtent futbolas apkrauna jo „abejonių kirminą“ ir neduoda jam sugraužti reikalo.

Mūsų pasaulis, jei atmestume materializmo iliuziją, yra daugelio valių ir tikėjimų sudėtingos kryžkelės – versle jūsų valia turi būti stipresnė už pirkėjo ar konkurento valią. Būtent vidinėje tikrovės pusėje vykstanti kova, tas valingas atkaklumas, kurį geriausiai iliustruoja rusiškas žaidimas „žiūriukais“ (rus. "гляделки") – kai žiūrima akis į akį ir kas pirmas sumirksės – apsprendžia baigtį. Prekės pavadinimas ir jos kokybė – tai antraeiliai placebo, loterijos bilietai, kokybė priklausomai nuo jūsų valios gali laimėti arba pralaimėti. Kiekvienas žmogus, turėjęs savo verslą, noriai jums patvirtins: prekyba priklauso ne nuo prekės, o nuo pardavėjo. Vienas žmogus įsigudrina parduot paskutinį šlamštą, o kitas sėdi ant aukso ir už pusę kainos parduot negali. Vienas vikriai realizuoja nereikalingą, kitas ir naudingą nesugeba parduot. Kame čia reikalas?

Išoriškai – psichologijoje, tame, kad vienas mitrus, o kitas – susikaustęs, nepasitikintis, prislėgtas. Bet įsižiūrėkite atidžiau – kodėl taip? Ar gi ne akivaizdus atsakymas – pirmas yra „kietos valios“ žmogus, o – antras „savadarbis nevykėlis“.

Aš dažnai būdavau liudininku kaip pasikeisdavo baikštūs ir prispausti žmonės, kai jų rankose atsidurdavo kažkoks reikalingas jiems „placebo“ – kai jiems pradėdavo atrodyti, jog jie įgavo stebuklingą kardą, ir dabar jau visagaliai. Prikapotas aspirantas, staiga apsigynęs disertacija, tapdavo liūtu – jam atrodydavo, kad dabar jis galiūnas. Kodėl? Dėl niekingos popieriaus skiautės, kuri kitam niekuo nepadeda? Ar nuo to tikėjimo, kurį BŪTENT ŠIS žmogus įdėjo į BŪTENT ŠITĄ daiktą?

Atsiminkite, kad ne daikte jėga, o jūsų tikėjime. Ne amuletas, ne talismanas apsaugo, atneša laimę, o su jais susietas mentalinis galybės įvaizdis. Daiktas – visada „placebo“, niekutis, ir kito žmogaus rankose jis bus nereikšmingu menkniekiu.

Bet pirmajame etape naudinga mistifikuoti save. „Aš pasirašiau sutartį su Petrenka, dabar aš viską galiu, viskas mano rankose...“ Jei jūs iš tikrųjų tuo tikite, tai sutartis su Petrenka taps jūsų laiminga korta. Jeigu suabejosite – paaiškės popieriuko tuštumas.

Būdamas deputatu pažinojau du deputatų padėjėjus, pavadinkim juos „Ivanovas“ ir „Petrovas“. Tai štai, tas pats deputato padėjėjo pažymėjimas Ivanovui atnešė nuostabų verslą ir išplėtė jo galimybes, o Petrovui pasitarnavo tik nemokamam važiavimui visuomeniniu transportu. Kartą Ivanovas bendrų pažystamų rate pradėjo girtis, kad jis „deputato padėjėjas“ ir „daug gali“. – Eik jau! – atsakydavo Petrovo pažystami, - Mes žinom žmogų, jis irgi padėjėjas, ir ne velnio jam neduota! Posto ribos. Užsiimdami valpinizmu jūs turite nusistatyti posto ribas. Turtėdami jūs judėsite nuo ribos prie ribos, šokinėdami vis aukščiau ir aukščiau. Jeigu kažkur įvyks kritimas, vadinasi, reikia grįžti į pradinę poziciją, jus iškėlėte kartelę aukštokai...

Riba visą laika turi būti jūsų sąmonėje, ir neišeiti į pirmą planą. Geriausia – nuvyti ją į pasąmonę, kad negalvoti apie ją, o tik miglotai jausti.

Pasidalinsiu savo metodu: aš rašiau tam tikrą skaičių (savo ribą) ant įvairių popieriukų, kalendoriuose, ant telefono ragelio, per gamybinius posėdžius, ministrų priimamuosiuose ir pan. Visą laiką tik skaičių, be komentarų, be nereikalingų paaiškinimų, aš pratinau save prie to, kad šis skaičius – akivaizdus ateityje, kad jis – mano, teisėtai priklauso man, kad privalau prie jo priprasti ir nesistebėti, kai jis atsiras mano čekių knygutėje.

Praktiškai visada suveikdavo. Ir tuo pačiu, nustatydamas skaičių, paskutiniuose verslo karjeros etapuose aš iš viso negalvojau, iš kur jis atsiras, tai yra, nesitaikiau į neramiai-karštligišką verslininko magiškų veiksmų placebo. Aš tiesiog žinojau, kad aplinkybės susiklostys taip, jog neišvengiamu būdu įduos būtent tą skaičių, ir man liks tik jį priimti.

Jūs galite eiti mano pėdomis, galite sugalvoti savo būdą – bet prisiminkite! Veikia ne popieriukai ir ne skaičiai – veikia protas, mintis, visa kita - placebo. Jei jūs bandysite nedrąsiai patikrinti mano metodą, ir juokdamiesi patirsite, jog jis neveikia – jūs patys užprogramuosite savo nesėkmę. Jau sakiau, kad faktai – dalykas paklusnus. Visata, patvirtindama Jūsų pasaulio teoriją, pateiks Jums bet kokį faktų kiekį.

Metodika gali pradėti veikti tik tada, kai jūs naudojate ją tikėdami sėkme, kai iš anksto planuojate pirkinius dar neatėjusiems pinigams, kai iš anksto statote tvartą dar negimusiems galvijams.

Būtent tautos atstovų dvasios būsena, o ne kažkokia ekonominė arba socialinė sistema parūpina tautos gerovę. Nedavė turto komunizmas, neduos jo ir rinka – visa tai ne daugiau kaip placebo vartotojiškai dvasiai. Pinigų turėjimas – iš viso ne rinkos terminas, todėl kad rinka orientuota į maksimalią pinigų ekonomiją. Jeigu pas jus yra ratai, o pas mane – batai, tai mes galėtume nusipirkti juos vienas pas kitą. Bet, be abipusio noro, reikia kad pas kiekvieną, be ratų ir batų, dar voliotųs monetėlė. Arba barteris – be pinigu – bet makroekonomikoje tai labai sunku įgyvendinti. Gaunasi magiškas ratas: gamybos pradžiai reikalingi pinigai, kad taptum vartotoju, reikalingi pinigai. Tai yra, mes dar nepradėjome nei gaminti, nei vartoti, o pinigų jau reikia. Kas juos duos, jei ne gamyba ir vartojimas?

Visata. Iš pradžių buvo žodis. Idėja, mintis – gausos suplanavimas – ir tik paskui, ant optimizmo bangos ir lauk geresnio, ant drąsios svajonės bangos ateina materialinė gerovė.