Augustas Didžgalvis

Mano pasakojimo tema – kokia yra padėtis su nuotraukų gamyba Lietuvoje. Ne spausdinimu, o būtent padarymu. Skiriamasis rinkos bruožas: >90% fotokonkursų komisijos narys yra Jonas Staselis.
O situacija yra tokia, kad šiandien mažai kas tarp Lietuvos fotografų paiso tokio kriterijaus, kaip išliekamoji vertė ir tinkamumas ateičiai. Kasdien gimsta tūkstančiai nuotraukų, kurios neturės vertės ne tai kad po metų, bet ir po savaitės. Tai labiau šiukšlės ar triukšmas, nei nuotraukos. Nes jomis siekiama „uždirbti centukus kol dar galima“, o ryt užsiimti kuo papuls. Bet ne apie tai dabar kalba. Remdamasis savo supratimu apie profesionalumą manau, kad kalbėti apie tai neverta, kadangi tai neturi daug bendro su fotografija. Tame jokios koncepcijos ar ideologijos irgi nėra, tiesiog „nufotkink ką reikia, paimk litus ir pamiršk“. Todėl absoliuti dauguma "fotkina" viską - tas pats žmogus per dieną gali nupaveiksluoti rytą politikus, per pietus - portretą, pavakare futbolo varžybas, o vakarą - popso koncertą + vestuvę savaitgalį. Kas tinka viskam... Žodžiu, tokio dalyko kaip specialiazavimasis praktiškai nėra - žmonės bijo išvis be pinigų likt, todėl ir paveiksluoja kas papuolė. KIEKYBĖ.
Kokie dar šiandienos šviesoraštystės bruožai mūsų šalyje? Yra kažkiek fotografų. Daugiau nei pusę jų negalima laikyti fotografais, nes tai žmonės, kurie neturi nei kokybiškos įrangos, neteikia jokių garantijų, kurie pvz. vos baigė fotografijos mokslus arba perskaitė kelias knygeles bei kur nors užrašė „aš užsiimu fotografija“ ir papuolė į katalogus, skelbimų lentas, forumus ir t.t. Visi iš karto mano kad tai yra fotografai. O iš tikro jie neturi nieko, net negali surinkti konkrečiai jums pritaikyto pundelio savo darbų pavyzdžių. Žodžiu, nesiskaito. Tokie pas rimtą fotografą netiktų net kaip asistentai.
Yra ir kiti, bet su jais irgi sudėtinga darbuotis ar vertinti profesionalią rinką turint galvoje juos, kadangi jie nenori būti profesionalios rinkos nariais. Ir tai irgi susiję su pinigais. Mažų mažiausiai, su tokiais žmonėmis negalima susitarti fotografuojant įvykius nesidaužyti alkūnėmis ir nesistumdyti. Visų pirma, kas įvyksta bet kurioje civilizuotoje fotografavimo rinkoje – fotografai pasidalina savo vietomis (teritorijomis), be to tokių susitarimų yra laikomasi. Dabar gi visi nori turėt viską iš visur. Pasidalinti yra normalu ir savaime suprantama.
Daugų daugiausiai, su jais neįmanoma tartis dėl kainodaros ir kainų politikos. Pas juos neateisi ir nepasakysi: „Galim susitart taip: laikai save rimtu fotografu? Gerai. Sutarkim, kad pigiau nei už 100€ vieno renginio nepaveiksluosim“. Tau pasakys: „OK, tinka, susitariam“. O ryt jie paims užsakymą už 20€. Jie net nesugeba palaukti, kol ateis normalus klientas. Jie pasiruošę imti viską ką tik jiems siūlo, bet kuriuos užsakymus. Nes jiems redakcija moka nedaug, bet užtat naudojimui duoda aparatūrą (bei apmoka jos priežiūrą) ir leidžia ja atlikinėti "chaltūras", taip kad jiems nusispjaut konkurentų kainos, grabe jie matė paklausos ir pasiūlos santykį, jiems norisi užsidirbt savaitgalio lėbavimui. Tai praktiškai liečia beveik visus fotografus, kuriuos tik aš žinau. Buvo užsakovai, kuriems aš atsakiau, nes jie siūlė per mažai ir aš puikiai žinau kur jie nuėjo. Visi gi ir taip žino, vieni kitus mato, rinka ne per didelė. Bet aš šimtu procentų žinau, kad užsakymo kaina tikrai nepadidėjo nei vienu centu. Ir marža buvo juokinga - jiems turėtų būti gėda dirbti už pinigus, mažesnius nei paprasčiausios prostitutės uždarbis.
Apie tai kad reikia derinti savo prekybos savo darbais sąlygas, dalintis įtakos sferomis, keistis derybine informacija ir organizuoti mainus patirtim aš net nekalbu.
Toliau. Pas profesionalus nebūna tokio dalyko, kad paskambintų į mobilų ir paklaustų kiek kainuoja viena nuotrauka, o tada fotografas atsako konkrečią sumą ir užsakovas sutinka arba nesutinka. Taip nebūna. Čia tas pats, kas redaktorius paklaustų žurnalisto „kiek kainuoja žurnalistinis tyrimas“ ir tas atsakytų: „tūkstantis“. Tokios situacijos aš neįsivaizduoju, jei savo darbą dirba profesionalai. Kai manęs klausia „kiek kainuos“, aš visų pirma išklausau ko iš manęs norima ir pasiūlau savo idėjas bei padedu formuluot užsakymą. Ir tokioj eigoj atsiranda etiketė su kaina. Ir ta kaina laukia užsakovo. Todėl pas mane nebūna „kiek kainuos, nuvaryk ir atfotkink“. Ir ta kaina visad būna skirtinga.
O ir šiaip kainos Lietuvos fotografijoj rinkoj yra mažos. Pavyzdžiui, toje pačioje Lenkijoje, jau nekalbant apie Maskvą/Piterį ar Vokietiją niekas mažiau už renginio fotografavimą neima mažiau nei 200€, tai laikoma gėda (už kokių nors ten vestuvių - mažiau nei 500€). Lietuvoje rinkoje situacija kuklesnė, nes ne visi gali tiek mokėti. Vis dėlto, manau kad ateityje Lietuvos fotografijoje turėtų prasidėti reiškinys, kai užsakymai parduodami vienų kitiems arba užsakomi savo varžovams. Nes jei tavęs paprašė nufotografuoti ir sutikai už 500 litų bei turi netoliese talentingą žmogų kuris tai sugeba padaryti už 200 litų – perleidus užsakymą galima uždirbti tris šimtus.
Kas dar nutiks? Visų pirma, fotografai pradės vienytis į sindikatus (kiekvienas dirba laisvai, juridiškai atsakingas pats už save, bet komercinė ir prekybinė reikalo pusė - centralizuota). Pradžia jau yra – Fotobankas, Fotodiena. Kol kas tie sindikatai dirba gana primityviu stiliumi (išstatyk savo darbus nemokamai ir darom „fifti-fifti“), bet manau ateityje turėtų pasirodyti ir pažangesnės schemos, kadangi pats savo klientų ratą turintis/plečiantis (t.y. bent kiek žinomesnis ar rinkodaros pagrindus įvaldęs) su tokiais sindikatais dirbti paprasčiausiai nesuinteresuotas.
Daugiau fotografų pradės siūlyti savo darbus internete patys, asmeninėse svetainėse-parduotuvėse, su paieška ir pirkėjų lojalumo programomis. Štai tokie vieni su kitais irgi gali pradėti sudarinėti sąjungas. Bet ne iš karto, nes tam reikalingi ir techniniai, ir mąstymo sprendimai.
Vat tokia ta situacija rinkoj. Būtent todėl joje ir turime nedaug fotografų, kurių darbai yra verti didelio dėmesio.
Ko gero, žinomiausias Lietuvoj komercinis fotografas yra Tomas Kauneckas. Ar geri yra jo darbai? Labai geri. Aukštos kokybės, superb idėjų, inovatyvių formų ir tiesiog gražūs. Ir nepigūs, tą žino kiekvienas. Mano supratimu, būtent jis ir diktuoja Lietuvos komercinei fotografijai. Maža to ir pats Tomas yra įdomus žmogus, charizmatiškas kalbėtojas ir ne vienam - mokytojas. Laimė yra tiems, kas bent gali padirbėt pas jį asistentu. Todėl, kad tai yra lygis. Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuriam nepatiktų jo darbai (su sąlyga, kad žmogus bent nusimano kas yra gera nuotrauka). Konkrečiai specializuojasi. Ir apskritai... Autoritetas.
Dar yra Mindaugas Kulbis (paveiksluoja ne tik "Lietuvos rytui", bet ir "Associated Press"). Nediskutuotinai profesionaliausias Lietuvos sporto (ypač krepšinio) fotografas ir, ko gero, vienas geriausių reportažistų su milžiniškais archyvais. Kadravimas, spalvos ir t.t. Bent kelis kartus teko fotografuoti vienodom sąlygom tą patį ir visad rezultatu nustebindavo.
Taip, dar sportą paveiksluoja Alfredas Pliadis, irgi moka tai daryti neblogai, bet jo nuotraukos, mano supratimu, banguoja. Kartais būna tikrai gražu, o kartais net nesitiki kad nuotraukos jo darytos.
Dar tą patį sportą fotografuoja Tomas Tumalovičius, bet jis man asmeniškai įdomesnis kaip žmogus ir oratorius bei motyvatorius, o ne kaip fotografas. Žinoma, didelė jo stiprybė - rinkodara ir kontaktai, tačiau nepamenu jokios jo gamintos ir žadą atėmusios nuotraukos.
Toliau nuodėmė būtų neprisiminti Ramūno Danisevičiaus. Profesionalas, ką ir kalbėt, daugybės konkursų laureatas, nuolat figūruoja parodose, ne taip seniai su kolegomis išleido darbų albumą su plikom panom, nuolatinis "Lietuvos spaudos fotografija" albumų bendraautorius. Be to, tikrai šiltas ir draugiškas žmogus, su juo gyvenime jokių nesutarimų neturėjau. Ir patars, ir pajuokaus;)
Dar yra provincijos fotografas, ne kartą nušluostęs daugeliui nosis - Rolandas Žalgevičius. Jo reportažai tiesiog kalba, pasakoja, skamba. Ir fotografuoja ne metus, ne du ir ne tris, o seniai.
Turiu nuomonę, kad iš jauniausios kartos šiuo metu daugiausiai potencialo turi Juozas Kupreščenko-Markevičius. Jei jis ir toliau paveiksuos taip, kaip dabar - netrukus tai bus didelis savo amato žinovas, nes jau dabar daro praktiškai vienas geriausių Lietuvoje iliustracines nuotraukas, kasdien naudojamas keliolikoje populiariausio Lietuvos portalo straipsnių.
Atskira kalba yra apie vestuvių fotografijos rinką. Ji gerokai labiau pažengusi už spaudos fotografijos. Yra apsivienijimai, praktinis keitimasis patirtimi. Todėl net krizės metu nekurie gauna ir po 3-5 tūkst. litų. Geriausiais pripažįstami Albertas Pocej, Aleksandras Babičius, Vaidas Garla. Pelnytai pripažįstami. Nes išmano savo reikalą "nuo-iki", o kartais to moko ir kitus. Vestuvių fotografai (studentai ar šiaip mėgėjai su namudine įranga) už 1000 litų gali slėptis ir patyliukais jiems pavydėti įrangos, užsakovų ir patirties.
Su moterimis Lietuvos fotografijoje irgi įdomiai. Fotografuoti, mano akim žiūrint, moka tik trys. Tai Prezidentės asmeninė fotografė Džoja Gunda Barysaitė ir "Verslo žinių" Judita Grigelytė bei Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė. Pirmoji yra itin šarmingas žmogus ir ilgametė šiuolaikinės Lietuvos istorijos fiksuotoja bei savo darbo profesionalė, be kurios darbų neapsieina dažnas rimtesnis fotoalbumas. O Judita tiesiog labai gerai paveiksluoja - tuo įsitikinau paprasčiausiai apžiūrėjęs kaip ji gražiai yra įamžinus dalykus, kuriuos išmanau ir pats - Vilniaus oro uostą ir jo prieigas. Gražu ir pažiūrėt, man jos nuotraukos sukėlė daugkartinę nuostabą. Viktorija daro puikų šiuolaikinį, dailų akiai ir jaukų kičą, dabar madingą vadinti "glamūru". Iki T.Kaunecko "glamour" jai dar labai toli, bet nepaisant to ji turi savo didelį gerbėjų ratą ir darbai kuo toliau, tuo labiau vaduojasi iš banalumo.
O dar aš labai tikiuosi, jog pagaliau varžovai taps civilizuoti ir su kuriais bus galima susitarti, kad fotografavimas mažiau nei tiek-tai kainuoti negali. Ir kad tokių susitarimų bus laikomasi, kadangi normalioje rinkoje už tokių sutarčių nesilaikymą muša per galvą. Perkeltine prasme, žinoma. Bet vistiek.