Augustas Didžgalvis

Dažnai žiniasklaidoje, politikų diskusijose, internetiniuose forumuose galima išgirsti frazes: „panaudotas juodas pjaras“, „tapo juodųjų viešų ryšių akcijos auka“, „imasi juodųjų RsV technologijų“ ir panašias. Kas gi tie mistiniai, taip vadinami juodieji ryšiai su visuomene, liaudiškai vadinami „juodu pjaru“?

Atvejis: Boeing prieš Airbus

Temą panagrinėti parašyti paskatino nesena naujiena: iš radarų dingo antras europiečių gamybos Airbus lėktuvas. Apie tai naujienos pirmuosiuose puslapiuose, žinių portaluose, transliacijos per televiziją ir apskritai šia žinia užpildyta visa žiniasklaida.

Airbus, iš esmės, turi vienintelį realų konkurentą – amerikiečių karinės pramonės gigantą Boeing, kuris už Airbus yra triskart didesnis, mat Boeing turi apie 162 tūkst. darbuotojų, Airbus labui pluša apie 57 tūkst. žmonių. Nepaisant to, pernai abi firmos turėjo tas pačias pajamas – po 150 milijardų litų. Konkurencija tarp šių kompanijų yra itin arši – jei vienais metais daugiau užsakymų gauna Airbus, kitais metais ją lenkia Boeing ir tokia įtampa išlaikoma jau keliolika metų (prieš tai Boeing buvo vienareikšmiškai stipresnė kompanija už Airbus). Taigi karui dėl užsakovų pasitelkiamos visos priemonės, tuo tarpu ir juodi viešieji ryšiai.

Juodasis PR (angl. public relations, ryšiai su visuomene) – tai ne kas kita, kaip savo varžovo neigiamų savybių viešinimas, atvirkštinis šlovinimas. Dabar Boeing turi puikų pagrindą juodajam „pjarui" – jų atstovai stengiasi jog prie kompanijos Yemenia skrydžio Nr.626 aplinkybių būtų būtinai paminima, jog tai buvo Airbus A310-324 lėktuvas. O prie firmos Air France skrydžio Nr.447 būtų nepamirštama paminėti (ir pakartoti): tai buvęs Airbus A330-200. Tiesa, per šį mėnesį žiniasklaida ir akylai pranešdavo apie avarinius Airbus nusileidimus ir kitas problemas. Tačiau pats Boeing ar kitų JAV kompanijų vardas niekur ir niekad nepasirodė.

Žinoma, avialainerius dar gamina ir rusų kompanijos (Iljušin, Tupolev ir kt.), brazilų milžinas Embraer, kanadiečių koncernas Bombardier bei kitos kompanijos, tačiau tai smulkmė, jei lyginsime jų mastus keleivinių lėktuvų rinkoje. Čikagoje įsikūrusi firma Boeing yra didžiausias pasaulyje lėktuvų gamintojas (pagal pajamas apskritai, gamybą ir užsakymų skaičių), stambiausias pasaulyje karinis konglomeratas (pusę visų pajamų gaunantis būtent iš militaristinių užsakymų) ir pats svarbiausias Jungtinių Amerikos Valstijų eksportuotojas. Taigi, kompanijos interesų gynimu tikrai turėtų būti suinteresuotos ir JAV ambasados visame pasaulyje – galima tik įsivaizduoti kaip 1915 metais įkurtos Boeing sėkmė svarbi federaliniam biudžetui ir nacionaliniam saugumui. Europai jos Airbus irgi yra svarbus, mat jame dirba žmonės iš 16 ES šalių. Ji irgi gamina karinę produkciją.

Ir štai, faktas – antras per penkias savaites Airbus skrydis virsta tragedija. Kaip reikia elgtis konkurentams? Paprastai – tiesiog juo garsiau ir visais žinių skleidimo kanalais apie tai pranešti. Tarsi geranoriškai, norint informuoti visuomenę, patenkinant smalsumą, bet su konkrečiu komerciniu interesu. Pasėti žmonėms baimę skristi Airbus lėktuvais, paraginti potencialius jų klientus nuolaidomis, galbūt netgi paruošti kokias akcijas trečiajam iš eilės Airbus kritimui į vandenis? Ir tiesiog mėgautis kaip Airbus teisinasi, ginasi nuo kaltinimų, polemizuoja, keleiviams pradeda nesinorėt skrist su Airbus ir panašiai. Juk tai, kad Airbus (o ne Boeing) lėktuvai per pastarąjį mėnesį nukrito – faktas.

Pernai nutiko analogiška situacija. Rugpjūčio 24-ąją vos pakilęs sudužo Boeing 737-200 Kirgizijos sostinėje Biškeke (71 mirtis), o jau po trijų savaičių Rugsėjo 14-ąją skrisdamas iš Permės ir besileisdamas Maskvoje nukrito žemyn Boeing 737-500 (88 mirtys). Ką tai įrodo? Iš esmės – nieko.

Atvejis: Rusija ir pasaulis

Šiandien praktiškai niekas nesiginčija ar yra Rusijoje laisva, nepriklausoma ir atvira žiniasklaida, ar leidžiama atvirai prieštarauti esamai valdžiai. Su valdančiajam rėžimui neįtikusiais žurnalistais tvarkomasi labai paprastai – nepaklūstantys grasinimams tiesiog be nužudomi be jokių sentimentų. 2004 metais nužudytas vietinio „Forbes“ redaktorius Pavelas Chlebnikovas, 2006 metais – opozicinio „Naujojo laikraščio“ žurnalistė Ana Politkovskaja, o šiemet – ir jos advokatas Stanislavas Markelovas. Visais atvejais nusikaltimai liko neatskleisti. Tai – tik rezonansiniai nusikaltimai, lašas jūroje.

Iš viso „Atvirumo gynybos fondo“ duomenimis, 2005 metais Rusijoje buvo atlikti 6 žurnalistų nužudymai, 63 užpuolimai, 12 redakcijų kratos, 47 areštai, 11 nelegalių atleidimų iš darbo, 10 iškeldinimų, 233 trukdymai dirbti, 23 transliavimo nutraukimai, 38 atsisakymai platinti arba spausdinti produkciją, 25 gąsdinimo atvejai, iškelti 382 ieškiniai žurnalistams, nustatyti 23 cenzūros atvejai, 42 baudžiamojo žiniasklaidos persekiojimo atvejai, 23 redakcijas užsidaryti privertė valstybinės institucijos, tapo žinoma apie 28 spaudos konfiskavimo atvejus ir nustatyta dar 344 kitokių žurnalistų teisių pažeidimų. Pasaulinė organizacija „Reporteriai be sienų“ Rusijos spaudos laisves prilygino 141-ai vietai iš 173-ų šalių.

Taigi, žodžio laisvės ten nesitikima. Natūralu, nes du iš trijų federalinių TV kanalų priklauso tiesiogiai Kremliui ir yra valstybiniai (Pirmasis kanalas ir Rusijos Televizija). Tarpusavyje jie nesivaržo, žinios pas juos beveik vienodos, skiriasi tik pramoginės laidos. Turint galvoje, kad iš esmės televizija yra galingiausia žiniasklaidos rūšis Rusijoje, situacija nelabai demokratiška. Juk provincijoje „balsas iš Maskvos“, o juo labiau per televizorių – mažai kam abejonių keliantis naujienų šaltinis. Todėl nepalankių naujienų sklaida veikia puikiai – pavyzdžiui, iš Rusijos glėbio besivaduojantys ukrainiečiai tapomi juodomis spalvomis, o promaskvietiški politikai vaizduojami kaip sumanūs ir geranoriški. Taigi, Kremlius turėdamas stipriai kontroliuojamas žiniasklaidos priemones, itin dažnai imasi juodųjų ryšių su visuomene technologijų.

Pavyzdžiui, su maištaujančiais verslininkais dorojamasi paprastai – tučtuojau atrandami tariami ar tikri trūkumai ir taip kurstoma prasta nuomonė apie juos. Turint prastą žmonių nuomonę apie subjektus, galima juos bausti ar jiems kenkti praktiškai nebaudžiamai – nes žmonių palaikymas iš jų atimamas jau prieš nuožmius veiksmus. Paprasčiausias pavyzdys – naftos įmonės „Jukos“ atvejis. Prieš prasidedant teismų karuselei, žmonės jau buvo sukurstyti nepalaikyti „Jukos“ ir ėmė masiškai keikti visus vietinius turčius, nepriklausomai nuo įtakos valdžiai, vadindami juos „oligarchais“. Būti spaudoje pavadintam „oligarchu“ tapo iš esmės tas pats, kas sovietmečiu būti pavadintam „liaudies priešu“.

Apie čečėnus skelbiami tik baisumai ir negerovės, tas pats ir apie gruzinus su baltais ar lenkais. Ir tie patys negerumai išpučiami, plačiai komentuojami, jiems skiriama daug dėmesio, daromos toli siekiančios išvados ir pan. Tuo tarpu Rusijos valdantysis elitas nušviečiamas palankiai arba neutraliai ir jam visada skiriama daug eterio laiko. O štai kiekvienas abejotinas JAV ar Europos sprendimas parodomas kaip tiesiogiai vienaip ar kitaip kenkiantis Rusijos ir jų žmonių interesams. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kasdienis CŽV slaptųjų nuotolinių kalėjimų kritikavimas ir nagrinėjimas bei šios temos eskalavimas, diegiamos JAV priešraketinės gynybos sistemos niekinimas ir savos (rusiškos) šlovinimas, tyčiojimasis iš Baltijos šalių noro energetiniam saugumui užtikrinti, galų gale paskutiniu metu ir Baltarusijos išjuokimas bei tyčiojimasis iš jos laikysenos.

Tai kas tie juodieji ryšiai su visuomene?

Jei kokio nors ryšių su visuomene specialisto paklaustumėte ar jis užsiima „juodaisiais“ viešaisiais ryšiais – didelė tikimybė, jog jis labai įsižeistų ir stebėtųsi kaip šitaip galėjai apie jį pamanyti, ir tuojau išsižadėtų viso „juodo pjaro“. Tačiau šiaip ar taip, jis vis tiek egzistuoja, yra plačiai vystomas ir jau yra tapęs normalia verslo praktika, viena iš jo informacijos sklaidos formų.

Taigi, būtent konkurento juodinimas ir yra „juodosios pjaro technologijos“. Neturint kuo konkrečiai apjuodinti – galima tiesiog sugalvoti kokį pretekstą ir įgyvendinti. Posakis „juodindamas kitus pats švaresniu netapsi“ čia veikia toli gražu ne visados. Nebūtina ir dažniausiai net visai nereikia primityviai pilti purvą ant varžovo. Užtenka tiesiog sukelti abejonę jo pagrindinėmis savybėmis, pasėti nepasitikėjimą konkurento išskirtiniais bruožais. O geriausia tai daryti remiantis tikslia, bet neigiama informacija. Jei jos trūksta – išžvalgyti arba tiesiog sukurti precedentus. Neretai nevengiama ir meluoti, šmeižti. Tačiau to dažniausiai neprireikia – užtenka tiesiog pasamprotauti kraštutinumais. Pavyzdžiui, atsidarė varžovas parduotuvę – svetimomis sukelti jose muštynes ir po rajoną paskleisti žinias kaip šalia tos parduotuvės nesaugu. Pasamdyti tam iš anksto videooperatorių, pakviesti fotografą ir šitaip tepti konkurento mundurą, smogti į jo reputaciją šią „žinią“ išplatinant visuomenės informavimo priemonėms.

Ir daryti tai, geriausia, ne savo vardu, o prisidengti kova už visuomeniškai svarbius, kilnius tikslus. Norint žlugdyti naują pramonės objektą užtenka kelti susirūpinimą ekologija ir pasekmėmis gamtai. Trokštant žlugdyti aviacijos pramonę – sėti abejones keleivių saugumu (nepaisant to, jog aviacija yra saugiausias būdas keliauti – tik 0,05 mirčių milijardui kilometrų). Siekiant kenkti populiaraus gaminio pardavimus – įvairių asociacijų, oficialių klubų, tarptautinių organizacijų, sąjungų, tarnybų vardu reikšti priekaištus kokybei ar kainai. Tokiu būdu, nors ir griaunantys, vis dėlto kartais „juodieji“ viešieji ryšiai yra naudingi visuomenei – jie padeda atskirti grūdus nuo pelų, pamatyti neparadinę ir tikrąją kontrahentų pusę. Nepaisant to, žmonės apskritai net ir „baltuosius“ ryšius su visuomene vertina gana prastai, negalvoja apie juos kaip apie garbingą veiklą.