Augustas Didžgalvis

Neesu didelis gastronomijos ir horeca'os žinovas, tad apsilankymas kaunietiškame restorane "O'Live" privertė mane susimąstyti apie šitų sferų pagilinimą. Tačiau apie viską iš pradžių.
Neseniai mane pasiekė puikios žinios, jog Kaune duris atvėrė viduržemio jūros regiono virtuvėmis besispecializuojantis restoranas "Olive", kuriame patiekiami graikiški, itališki, prancūziški ar ispaniški patiekalai. Kadangi pats anksčiau mėgdavau ilgus vakarus leisti restorane "Amigos" (A.Mickevičiaus g., Kaunas), kuris specializavosi Ispanijos virtuvėje, tokios žinios suintrigavo, sudomino. Kita vertus, tapo įdomu palyginti naująjį restoraną su "Pompėja" ar "San Antonio", kurių specializacija panaši. Apsilankymui pasirinkau neblogą laiką - penktadienio vakarą, rodytųsi būtent tuomet veiksmas turėtų būti įdomiausias ir aktyviausias.
Prieinant prie restorano į akis krito tai, jog nėra beveik jokių iškabų ar nuorodų. "Visa Lietuva", meniu.lt ar Google paieškos jau anksčiau buvo nesėkmingos, tačiau tai neįtikino manęs kad restoranas nevertas dėmesio - maniau, jog restorano vadovybė turi ir taip daugybę reikalų, gal tuo rūpinasi realiu laiku, galų gale - tai dar ne rodiklis restorano virtuvei vertinti. Ir apskritai, kas sakė kad gerus restoranus turi būti lengva rasti? Ar daug vilniečių mintinai gali pasakyti "Ida Basar", ar pvz. "Stiklių" vietą? Kita vertus, kai pamačiau jog lauke po nemokamai gautais "Kalnapilio" skėčiais stovi metaliniai/MDP plokščių baldai, supratau kad tai gali būti būtent ta vieta:) Neklydau - kažkur pastebėjau ant stiklo užrašytą užrašą "Olive". Mintyse netyčia prisiminiau grupės "Antis" daina apie alyvas ir pagalvojau: keista, restorane - bohemos alubario lygio baldai, vizualinio įspūdžio negelbėjo net staltiesės su juodom alyvuogėm ant stalų. Ką gi, mintyse nuraminau save - patys geriausi, garsiausi Provanso, Portofino ar kitų viduržemio regionų restoranai apskritai panašūs į landynes, tenai gali nebūti vietos ar žmonės valgyti kone stovėdami. To nepaisant jie įtraukiami į daugiatūkstantinių tiražų gurmanų katalogus, renka "Michelin" gidų žvaigždutes, į juos plūsta garsūs svečiai iš viso pasaulio. Kodėl? Tenai - legendinė, nepaprasta, itin kokybiška virtuvė, apie kurią sklando legendos. Taigi, nusprendžiau nebūti priekabiu ir galvoti pozityviai - apie būsimą vakarienę...
Ateinu į restorano prieigas, užeinu į vidų - tuščia, nė gyvos dvasios. Uždaram vakarui gal ruošiasi, užsakyta viskas? Foje mane pasitinka padavėja (kuri, kaip vėliau pasirodė, vardu Diana), patikina kad sėsti galima tiek lauke tiek viduje. Dar kartą užeinu į vidų - nei vieno žmogaus penktadienio vakarą viduj, keista. Staliukai keisti tokie - maždaug tokio stiliaus, kaip namudinėj virtuvėj. Hmm, gal geriau lauke sedėt - padavėja tik viena, barmenės nėra, todėl jai mažiau begiojimo bus: sekti staliukus tik lauke yra lengviau nei lauke ir viduje. O ir šiaip, toks jausmas kad viduje dar nebaigtas kosmetinis remontas. Geriau jau lauke.
Atsisėdus prie stalo dar kartą pažiūriu į stalą - sutinku, staltiesė esti rimta pretenzija kad papuoliau vis dėlto į restoraną, o ne šiaip sau karčiamą, tad su didele viltim atsiverčiau meniu. Pats meniu irgi labai, kaip čia parašius, hmm, ne paprastas, o sakyčiau šokiruojantis. Į nemokamai gautą "Torres" meniu aplanką batraiščiu surištos biuro įmautės lapams su spalvotu čiurkšliniu spausdintuvu spaustais lapais. Kai kuriuose lapuose baltu korektoriumi pataisytos kainos, kai kuriuose - nuo vieno šrifto peršokama staiga prie "Times New Roman", kai kuriuose - tušinuku nubraukta sena raudona kaina ir parašyta mėlynu rankraščiu. O kažkur pastebėjau ir kuriozą: atspausdinta kaina buvo 15 LTL, tačiau penketukas skaičiuje apvedžiotas šitaip, jog "eilinis pilietis" suprastų jog čia yra nuliukas. Pirma mintis: pradžioj kaina buvo 15, bet niekas nepirko ir todėl nuleido iki dešimties:)) Žinoma, gal aš per daug pripratau prie dailiai maketuotų, kokybiškai spausdintų ir kruopščiai lakuotų "Pomodoro", "Pizza Jazz", "Double Coffee", "Pizza Arena", "Mambo Pizza" ar "Čili Pica/Kaimas" meniu, tačiau... Jų pasiilgstu ir šiame restorane.
Galų gale dar kartą užsiimu saviįtaiga: nespresti apie knygą iš viršelio, leisti mane nustebinti kitomis teigiamybėmis. Juk aš atėjau čia su pinigais, kurių esu pasiruošęs nešykštėti. Jei, žinoma, bus už ką. Na ir kas kad padavėja neatrodo tvarkingai ir yra blogos nuotaikos bei jos aptarnavimas man nemielas, na ir kas kad esant vėsumai lauke ji nepasiūlo pledo kaip tai daro "Jachtklube" ar "Pomodoro", na ir kas kad padavėja šiektiek įkyroka ir galvoja kad pirmą kartą būdamas restorane per keliasdešimt sekundžių išsirinksiu iš viso meniu ko noriu bei šiektiek tuo įkyri. Gal čia geniali virtuvė, kuri visa tai atperka? Gal tai taps vieta, kurioje privaloma apsilankyti kaskart būnant Kaune?
Ateina pad.Diana, klausiu jos kur kainyne nurodytos sriubos. Pasirodo, tokių kaip ir nėra - tiesa, yra "dienos sriuba", tačiau kadangi lęšių sriubos nemėgstu, jos atsisakiau. Keista, negi restorane viena sriuba? Ech, na nesvarbu, tuomet žengiu iš karto prie antrojo. Kainoraštyje parašyta: "T-formos kepsnys (350-500 gr.), 100 gr.; 7 LTL. Jau kažkas įdomiau... Paprašau padavėjos paaiškint šitą magišką formulę ir išgirstu tai, ko dar negirdėjau JOKIOJE gyvenime aplankytoje vietoje: pasirodo, gudrybė ta, kad septyni litai yra 100 gramų mėsos kaina, o kepsnys gali būti ir beveik pusės kilogramo. Ir kaina jo skaičiuojama kiekvieną kartą visiems klientams atskirai, nelygu koks pjausnys (užklausus padavėja nueina iki virtuvės, tada iš jos grįžta ir pasako kainą; kaip turguje, tad gal ir derėtis galima?). Neslėpiau kad tokia "sistema" mane šiektiek pribloškia, bet tučtuojau supratau kad gal čia ir kaltas mano gastronominis neišprusimas - gal tikrai geruose, garsiuose, brangiuose restoranuose kepsniai skaičiuojami gramais, o ne vienetais? "Pompėjoje" buvo vienetais, bet tai dar ne rodiklis. Įdomu kas tenai jau per mėsa ar spec. kepimas už tokią nemenką kainą:) Gal šiektiek ir gėda nežinoti ką reiškia kepsnio "T-forma". tačiau pamatęs jog dar ir už garnyrą teks pinigus kloti atskirai (jei gerai pamenu, 5-7 LTL), suprantu kad kepsnio kaina gali ir viršyti 30 litų. Žinoma, už gerą kepsnį galima pakloti ir dvigubai tiek, bet pabijau rizikos ir peržiūriu kitus kepsnius. Jie irgi labai nepigūs, todėl paklausiu padavėjos ar galima dar ko nors be kepsnių užkąst? Ji aiškiai nepatenkinta mano išrankumu ir man mesteli frazę apie tai, kad galima ir užkandžiais pavalgyti. Gal už mane ir suvalgyti pasiūlys?
Pastarasis pasiūlymas mane šiektiek suerzina, todėl nusprendžiu padaryti trumpą pauzę nuo padavėjos stovėjimo šalia ir nusiunčiu ją daryti kavos. Išsirinkus kavos ji dar gauna užsakymą arbatai, galiausiai pradedu teirautis apie tai "ką čia būtų galima suvalgyti prie kavos/arbatos"... Atsakymas pasigirsta man nebaigus sakinio: "baklava". Pastaroji, kiek žinau, saldumynas grynai turkiškas, bet... Man šiektiek per saldus. Paklausiu - o dar ko nors yra? Yra jogurtas kažkoks... PRIE KAVOS. Ačiū, dar kas nors? Yra prancūziškos bandelės. Teiraujuos: saldžios? Atsakymas: nei saldžios, nei sūrios. Paprašau atnešti ir medaus, jei kaina neišaugs dėl to drastiškai. Mane, laimei, išgirsta - ir už du litus gaunu pusės sprindžio ilgio vieną mažytį "krosantą". Maždaug vieno kąsnio dydžio. Ir, beje, su kažkokiu keistu prieskoniu... Gal pastovėję buvo, gal tešla keistai kilo/leidosi, nežinau aš visų tų subtilybių. Mintyse suvokiu, kad eksperimentai man su virtuve šįvakar nesiseka ir suprantu, jog ko gero labai išvarginau padavėją. Prie vieno staliuko porelė sedėdama geria mineralinį vandenį, kitas staliukas užimtas nieko neužsisakinėjančių paauglių kolektyvu, todėl... Pradedu suprasti, jog neatitinku restorano tikslinės auditorijos.
Tai suvokęs atsiskaitau kortele (laimei, jie priima ne tik grynus!), nepalieku nei vieno cento arbatpinigių ir suprantu, jog šis restoranas (nors mano manymu tai nors ir ne valgykla, tačiau nebent užkandinė, užeigėlė, smuklė; tiesa, su restorano kainomis) dar turi galimybių pasitaisyti, tobulėti.
Štai taip su alyvomis atsitiko tą vakarą. Prisimenant toliau "Anties" repertuarą: ne Tau, Martynai, mėlynas dangus...;)