Augustas Didžgalvis

„Karšti, skanūs, ką tik kepti čeburekai ir šaltas alus!“, - tokią frazę yra tikrai girdėjęs kiekvienas, sezono metu buvęs vasaros nuodėmių sostinėje ir neišsenkančiame estrados atlikėjų rojuje, gražuolėje Palangoje! Tiksliau, josios paplūdimiuose. Kas, kad juose nėra tualetų ir savo gamtinius reikalus kasdien šimtai žmonių atlieka kopose ar vandenyje. Vis tiek kiekvieną vasarą čia atvažiuoja vietiniai turistai, o pakelės močiutės ir pradedantieji verslininkai susižeria pluoštus pinigų už „kambarį pigiai šalia jūros“.

Su pastaraisiais vertėtų neapsigauti. Jau senokai vienu miesto simbolių jau tapo kurorto prieigose, saulės atokaitoje stoviniuojantys ne pirmos jaunystės automobiliai su bagažinėje iškeverzotomis raidėmis „100 metrų iki jūros, NEBRANGIAI“. Tačiau patirtis rodo, jog devyniais atvejais iš dešimties, kambarys pasirodo esantis tikrai daugiau nei už 100 metrų, kaina – visai ne pigi, o kambarys... Kambarys įspūdžio nedaro, tačiau dažnas tiesiog tingi rinktis toliau arba pasiduoda nuomotojo spaudimui ir apsistoja ten, kur jau atvažiavo. Negi dabar važiuosi atgal...

Įvažiavus į Palangą anksčiau tekdavo mokėti už buvimą mieste. Dabar to neliko, bet miestas priverčia atvykusius patuštinti piniginę kitais, nelabai išradingais būdais. Pavyzdžiui, neatskiriamu tautiečių savaitgalio turizmo Mekos simboliu tapo gausybė kičo miesto gatvėse. Ir ko tik tenai nerasi... Iš pigaus rusiško gintaro pagamintų vienkartinių karolių, daugybę kinietiškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausių užkandžių (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, ir, be jokios abejonės, kebabai!). Čeburekai, kaip taisyklė, daug didesnę paklausą turi pliaže. Ten kasmet, kiekvieną dieną kas kelis šimtus metrų, nuo ankstyvo ryto, iki vakaro galima girdėti rypavimą, siūlantį prie vandens telkinio smaguriauti alkoholiniais gėrimais bei maitintis sušutusiais, smirdančiais čeburekais: į riebią tešlą susuktą abejotinos kokybės mėsos faršu. Pailsėti atvažiavę ir daugiau ramybės norintys lankytojai tokius prekeivius patyliukais keikia, vis dėlto pasiūla yra tik todėl, jog yra ir paklausa. Kurorto tvarkos sergėtojai šūkautojų už viešosios tvarkos trikdymą nebaudžia.

Tie, kas atsispiria pagundai užkrimsti tiesiog paplūdimyje, atsiduria Palangos kavinių, užeigų ir barų taikiklyje. Restoranų taikiklyje neatsiduria, nes tokio vardo Palangoje nusipelno vos kelios vietos, kurias tikrai galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jono Basanavičiaus vardo gatvėje tokių vietų yra išvis tik viena. Tai – savo aukštomis kainomis pagarsėjęs, tačiau kokybe menkai kam nors nusileidžiantis vienas žuvies patiekalų restoranas. O visa kita – smuklės arba, kalbant žargonu, tiesiog „kabakai“ ir tiek. Jų savininkams per tuos du ar tris vasaros mėnesius reikia užsidirbti tiek, jog galima būtų padengti visas savo, šeimos, kavinės, mokesčių ir kitas išlaidas. Todėl su kainomis jie nesismulkina, jos tikrai nėra menkos. O kam mažinti, juk lankytojų vis tiek netrūksta ir netrūks. Ne itin veikliems tautiečiams Palanga buvo anksčiau ir liko dabar vieta, kur jie važiuoja vasaros savaitgalius prastumti. Suprantama, juk iki Neringos nuvažiuoti šiek tiek sudėtingiau ir brangiau, o Druskininkus argi įvertins kiekvienas? Juk ten – nei jūros, nei kasdienio J.Basanavičiaus gatvės pop atlikėjų ūbavimo, nei visur išgirsti rusiškų dainuškų.

Patys gi „kabakai“ irgi panašūs vienas į kitą. Analogiški (negrabaus maketavimo, pigios spaudos, dažnai net ir su ortografinėm klaidom) meniu, neoriginalaus interjero (labai daug medžio ir didelė salė be pertvarų, bet su vieta šokiams), alus po mažiausiai 7 litus už puslitrio bokalą ir klasikiniai patiekalai: banalūs šaltibarščiai, sunkiai virškinami cepelinai, „firminis“ kepsnys, tautiniu patiekalu tapusi pica ir kava juoda/balta/espresso/cappuccino/airiška bei silpna arbata. Net ir paprašius arbatos ne iš pakelio (kuri visada yra prasta), vadinamoji „plikoma“ kartais būna dar prastesnė – ją visada padaro labai silpną, dėl jos nestiprumo išmaišius cukrų atrodo tarsi gertum pašildytą saldintą vandenį su prieskoniu. Paprašius tyčia padaryt stiprią, sezonui pasamdyta padavėja atšauna, jog tai ir kainuos dvigubai. Įžūlumas neišpasakytas: už kelis gramus arbatos (perkamos kilogramais) – ne mažiau kaip trys litai su centais. Tai dar būtų galima pakęsti, jei už pusvalandinį (toli gražu ne rekordas) laukimą su klaikiu aptarnavimu daugelis užeigų neimtų atskiro, „serviso“ mokesčio baro savininkams. Be „oficialių“ arbatpinigių, kone privaloma palikti ir „neoficialių“ – pačiai merginai, kuri aptarnavo. Gerai, jei ten jie nedalinami visam kolektyvui bendrai ir po lygiai.

Daugelis pasakytų: atostogauti Bulgarijoje, Egipte, Kroatijoje, Slovakijoje, Turkijoje bei kituose šiltuose kraštuose gerokai pigiau, nei Palangoje. Deja, bet būtų teisūs. Tikrovė tokia, jog septynių dienų atostogos (kelionė pirmyn-atgal lėktuvu, viešbutis su maitinimu) jau seniai pasiekiami už trupučiuką daugiau nei tūkstantį litų. Ką galima už tai gauti Palangoje? Sąžiningai kalbant, nedaug ką. Tačiau turistinėse šalyse, skirtingai nuo Lietuvos kurortų, požiūris į svečius, švelniai tariant, šiek tiek kitoks. Kalba netgi ne apie kainas (nors ten tikrai galima maitintis sočiai ir nebrangiai) ar orą (ten jis geras visados), o pavyzdžiui apie pramogų kiekį, kainas ir kokybę. Kalnai ir jų upės, raftingas (plaukimas kajakais ar plaustais) po jas, safaris (kelionės džipais ar tiesiog drambliais), geizeriai, uolos, įspūdingi ežerai, laukinė gamta (pavyzdžiui, džiunglės), pirtys, jodinėjimai žirgais ar kupranugariais (kam kas labiau patinka), nardymas, kelionės vandens motociklais ar tiesiog sausumos keturračiais, skrydžiai parasparniais, kelionės laivais... Ir dar daug kitokių įvairiausių pramogų, kurias galima sutikti. Ką iš jų ir kokiomis kainomis mes galime gauti Palangoje? Deja... Ir reikalas čia ne gamtoje – šalta jūra ar nekasdienė saulė nėra blogiausia, kas gali būti. Tiesiog mūsų kainos/kokybės santykis nelabai atitinka norus ir galimybes.

Palangos valdžia kiekvienais metais pasvajoja apie tai, jog kurortas didins savo tarptautinę reikšmę. Žadama, jog bus tvarkomasi geriau. Tačiau netgi išvalyti jūros vandenį, sutvarkyti kvapų reikalus, ištremti iš kopų skruzdeles, pastatyti tualetus ir įrengti vaikų žaidimo aikšteles nėra valios. Tai nekainuoja pasakiškų pinigų, bet to reikia norint svajoti, kad išlepinti užsienio turistai lankytųsi pas mus. Iš patirties žinau, kad koks vokietis ar norvegas tikrai nelauks eilutėje prie tualeto, neužsisakinės cepelinų su šaltibarščiais ir negrįš į kurortą, kuriame užuodžia nosį riečiančius kvapus, o pliaže girdi radijo reklamas. Būtent todėl ir tie patys labiau pasiturintys, skonį turintys lietuviai ir važiuoja į Latviją ar Karaliaučiaus srities bei Lenkijos kurortus. Palangos tilto romantika ir vakarinės pramogos naktiniuose klubuose bei kurortiniai romanai – visa tai galbūt ir gerai. Tačiau vaizdą temdo girti ir agresyvūs paaugliai (vadinamieji „buduliai“) gatvėse, tinkamų dviračių takų nebuvimas, nepasikeitusi nuo sovietmečio estrada, dušų jūros vandeniui nuplauti nebuvimas pliažuose. Ką tokioje vietoje mes galime parodyti užsieniečiams? Nieko ir nesiūlome, o pajūrio vertelgos pasibaigus sezonui pasiskaičiuoja pelną ir laukia kitos vasaros. Valdžia Vilniuje mieliau stato pavyzdžiui kad ir Valdovų rūmus, o ne investuoja Palangoje. Lemia ne ekonominiai, o politiniai ir kitokie interesai. Juk toje pačioje Latvijoje Jūrmala ar Ventspilis turi tvarkingus paplūdimius, turistinę infrastruktūrą, savo rinkodarą ir yra patogūs, jaukūs, malonūs. Galų gale, ten aplinka sutvarkyta ir nuolat vyksta įvairiausi renginiai, kurie pritraukia pinigus. Galėtume pasisemti patirties, bet ar taip elgiamasi?

Pačiame miesto centre jau ilgas laikas riogso sau degėsiai, o visai netoliese – milžiniškas paminklas okupantams. Mašinų nėra kur statyti (o jei yra kur – tai labai brangu). Iškalbingas faktas: pats buvęs Prezidentas Valdas Adamkus ilsėtis į Palangą nevažiuodavo – jam malonesnės atostogos buvo Meksikoje. Štai kokia yra Palangos realybė.

Vis dėlto, dar yra žmonių, kurie kažkaip įžvelgia jos unikalumą. Kuo Palanga unikalesnė už, pavyzdžiui, Šventąją? Kuri, beje, nuo nepriklausomybės atgavimo nelabai kažkuo ir pasikeitė.