Paparaco dienoraštis

Žinote kokios naujienos statistiškai labiausiai domina žmones? Pramogų pasaulio, įžymybių bei šou verslo. Apie tai liudija didžiausio Lietuvoje tiražo žurnalas bei jo konkurentai, tai simbolizuoja jog stambiausias Lietuvoje portalas turi net du tarpusavyje besivaržančius tam skirtus skyrius, tai akivaizdu ir pažvelgus į televizijos laidų reitingus. Žmonėms smalsu pažvelgti į garsenybių pasaulį: kas draugauja ar skiriasi, kokiose vietose ir vakarėliuose dalyvauja, kur/su kuo/kaip atostogauja, ką nusipirko, kaip rengiasi, kokiais būdais linksminasi ir taip toliau.

Tačiau didžioji dauguma tokių naujienų yra atvira panegirika arba tiesiog kruopščiai paruoštos pačių personažų. Jie rodo save tokiais, kokiais norisi pasirodyti. Kažkas apsimetinėja labai mylintys, kartais tyčia nugrimuoti apsinuogina, kartais giriasi tariamais pasiekimais. Skaitytojams kur kas įdomiau pamatyti tikrąjį tų žmonių veidą – ne pagražintą ir sutvarkytą bei suvaidintą, o nesumeluotą ir kartais nelabai malonų. Juk dažnas kartojame: geriau karti tiesa, nei saldus melas.

Štai čia atsiranda tokių bulvarinio pasaulio nuotraukų paklausa. Todėl net dabar, jau senokai nebedirbdamas etatiniu fotografu jokiems užsakovams ir toliau domiuosi vakariniu Vilniaus gyvenimu. Šiltu metų laiku dažnai pasivaikščioju po Vilniaus senamiestį, užeinu į užeigas, kavines ir restoranus. Pradedant Gedimino prospektu, kur įsikūręs mano biuras ir baigiant Aušros vartais, kur vakarais duris atveria vienas žinomas klubas bei netoliese yra populiari ir madinga vyninė. Jei pažiūrėsi į senamiesčio žemėlapį, tai tarp Vilniaus/Vokiečių bei Pilies gatvių ir Gedimino prospekto susidaro vadinamasis „gėrimų trikampis“. Tokiose laisvalaikio užeigose praktiškai visuomet pamatysi ką nors įdomaus ar sau pažįstamo iš „geltonosios“ spaudos.

Žinoma, pas mus nėra tokio masto žvaigždžių kaip Leonardo di Caprio ar Ksenija Sobčiak. Tačiau mūsų baruose kartais galima sutikti Erosą Ramazzottį, Stingą ar Metallicą. Jų nuotraukos pasaulyje pardavinėjamos labai brangiai, kalbama apie dešimtis tūkstančių dolerių. Lietuvos „žvaigždutės“, nors ir smulkesnio masto, tačiau vienos skaitytojus domina net labiau – vienu metu už nėščios Karinos Krysko nuotrauką šių eilučių autoriui buvo siūloma pusė tūkstančio litų. Deja, honoraras taip ir liko neišmokėtas. Dar vėliau viena redaktorė, remdamasi gandais, žadėjo netgi tūkstančio litų honorarą už krepšininko Jono Valančiūno ir Arvydo Sabonio dukters Aušrinės bendrą nuotrauką, tačiau pastarosios nebuvo įmanoma padaryti, mat paaiškėjo, jog versija apie jų draugystę tebuvo žurnalistine antimi. Tačiau jei šiandien kas nors įamžintų Donatą Montvydą kokioje vyninėje su smagiomis merginomis, lengvai uždirbtų neblogus pinigus. Nuotraukų kainą diktuoja jų turinys – kas nufotografuotas, kokioje vietoje, kokiu laiku bei kokiame veiksme. Bei, žinoma, išskirtinumas – jei tokią pat nuotrauką nufotografavo keli fotografai, jiems labiau apsimoka susitarti ir parduoti tik vienam, o gautus pinigus pasidalinti.

Slidi riba

Šiais laikais, kai fotografuoti tapo visai lengva, kiekvienas gali padaryti gana kokybiškas nuotraukas ir jas sėkmingai siūlyti leidėjams. Žinoma, geriau daryti tai nepastebėtam, turėti šiuolaikinius teleobjektyvus. Kitu atveju galbūt bus problemų patekti į barus, juo labiau kai kurie „žvaigždūnai“ tokius fotografus kartais laiko savo privatumo priešais. O kai kurie kaip tik siekia būti matomais, nes nori kad apie juos parašytų ir apkomentuotų. Jie žino kad bus fotografuojami ir su tuo mielai sutinka.

Kronika ji dažnai konfliktuoja su privatumu. Todėl čia yra gana slidi riba ir stipriai provokuoti savo personažų neverta. Žinoma, atsitiktinės ir nepozuotos nuotraukos atpasakoja užkulisinį įžymybių pasaulį daug geriau, nei rašantys žurnalistai ar veiksmas scenoje. Tokiose fotografijose įamžinamos bei registruojamos tikros, nemeluotos istorijos. Tai – ne fikcija ir ne apgavystė ar portretas, kur pagyvenusi dama gali atrodyti kaip jauna panelė. Todėl ir padaryti tokias nuotraukas reikia netikėtai, nelauktai.

Būtinoji parengtis, arba kaip ir kuo fotografuoti

Todėl net besivažinėjant savo dviračiu verta turėti kuprinėje (neatrodančioje kaip fotografo kuprinė) paruoštą šūviams fotoaparatą. Dienos metu pavyzdžiui… Av, f/2.8, ISO 400. O nakties metu… Tv, 1/30, ISO 1600. Žinoma, prieš paveiksluojant dar reiktų įvertinti ir pataisyti tokius nustatymus, bet tai irgi kartais gali būti keblu. Optimalus objektyvas miesto aplinkai – 300mm f/2.8 su vaizdo stabilizavimu bei 1.4x telekonverteriu. Tokio neturint, galima pradėti ir su 70-200mm f/4. Skonio ir pasiruošimo reikalas. Einant į patalpų vidų, patogiausia su savimi pasiimti vidutinio židinio nuotolio objektyvą (pavyzdžiui, 24-70mm f/2.8) bei geriausią turimą blykstę. Kaip tik su tokia įranga, gavęs išankstinį bičiulės pranešimą, pernai Birželio pabaigoje bare „California“ užfiksavau savoje kompanijoje vyną ragaujantį Stingą. „Fuck off, go to your mother“, – nusijuokė mane pamatęs dainininkas. Galbūt prisiminė mūsų visai neplanuotą „pasimatymą“, vykusį prieš metus Vilniaus oro uosto VIP salėje, kai jis visai nesitikėjo sutikti fotografų?

Kaip fotografuoti pamačius kažką įdomaus ar svarbaus? Visų pirma, jei važiuojate motoroleriu ar dviračiu, pastatykite kuo toliau. Ir nedarykite jokių staigių judesių, neatkreipinėkite į save dėmesio (nestabdykite pašėlusiai ar nekeiskite dramatiškai krypties/greičio). Sustoję ir dar aparatui esant kuprinėje nusistatykite reikiamus parametrus, neskubant apmastykite savo fotografavimo planą: apžiūrėkite kliūtis iki savo objekto, įvertinkite kompoziciją (nuotraukoje turi matytis kas, ką ir su kuo veikia), galimus atsitraukimo kelius (nereikia žmonių blaškyti). Aparatą išsitraukinėti reikia tik pačiu paskutiniu momentu, kai fotografavimas jau neišvengiamas. Mikliai sukomponuoti, suvesti ryškumą ir fotografuoti. Po to pakeisti kompoziciją, vėl suvesti ryškumą ir padaryti dar kelis kadrus. Paslėpti aparatą, pakeisti vietą, vėl išsitraukti bei padaryti šūvių. Dar kartą pakartoti procesą ir tuomet galima dingt savais keliais. Svarbiausia išlaikyti šaltakraujiškumą bei nepamesti galvos nuo adrenalino, elgtis profesionaliai. Tikras paparacas privalo gyventi ramiai ir gerai nusiteikęs.

Nuotraukų pardavimas

Padaryti geras nuotraukas, sužinojus išankstinės informacijos arba tiesiog atsitiktinai aptikus kažką viešumoj – tai tik pusė darbo. Kita pusė yra tas nuotraukas parduoti. Kadangi daugybę redaktorių pažįstu asmeniškai, dažniausiai tiesiog skambinu telefonu bet kuriuo paros metu. Kuris pirmas atsiliepia, tam ir būna pasiūloma pirmąjam. Jei negali atsiliepti arba nesutinka tučtuojau, skambinama antrąjam. Ir taip kurį nors medžiaga vistiek sudomina (juk neverta siūlyti nepaklausių nuotraukų). Nors dažniausiai sutinka pirmasis, kuriam pasiūlai. Žinoma, kaina turi būti reali. O jei žmogus neapsisprendžia, tokiam galima ir greit nusiųsti el.paštu žemos rezoliucijos ir nedidelės kokybės nuotraukėles pažiūrėjimui, tačiau ne publikavimui.

Kainos už kelias (3-5) nuotraukas dažniausiai būna nuo šimto iki pusės tūkstančio litų. Nedaug, atrodo, tačiau vasaros savaitgalį tokių komplektų galima pagaminti bent kelis ir užsidirbti padorų honorarą už pasivaikščiojimą po sostinės gatves. Aišku, kai kurių garsenybių populiarumas tolydžio mažėja ir slūgsta – šiais laikais retas kuris mūsų šalyje populiarumo viršūnėje išsilaiko ilgiau nei kelis metus ir nenugrimsta užmarštin. Vadinasi, ir uždarbio kai kuriuos fotografuojant vis mažiau.

Sutarus dėl nuotraukų pardavimo, anksčiau ar vėliau (kartais per kelias minutes, kartais kitą dieną) sulauksi žurnalisto skambučio. Tai jam redaktorius paveda parašyti tekstą apie užfiksuotas ir nusipirktas nuotraukas. Tokiam žmogui tenka pasakoti visas menkiausias savo matytas, tačiau neakivaizdžias iš nuotraukų smulkmenas bei ir įspūdžius. Atpasakoti visas pastebėtas detales, prisiminti emocijas bei anturažą, aiškiai ir dalykiškai nupiešti vaizdą žmogui, kurio nebuvo šalia. Tam, kad jis kuo tiksliau ir dailiau aprašytų tavo darytas fotografijas.

„Žuvingos“ vietos

Norint padaryti gerų kadrų, verta lankytis sporto varžybose, visokių renginių užkulisiuose bei parūkymuose išgėrinėjant, kartais palūkėti stovėjimo aikštelėse, tiesiog klausyti ką tarpusavyje aplink kalba žurnalistai. Nuolat darant tokias nuotraukas, vėliau galima su leidiniais sudaryti ir autorines sutartis ar netgi mokesčių inspekcijoje nusipirkti verslo liudijimą. Svarbu tik ne atsitiktinai tokias nuotraukas daryti, o susikurti savo savotišką sistemą bei tvarkaraštį ir bendrauti su savo pažįstamais redaktoriais, žinoti ko jiems norisi ir reikia.

Ką daryti, jei pamatėte kažką LABAI įdomaus, tačiau nėra fotoaparato šalia? Tučtuojau kvieskite du taksi automobilius! Vienas jų tegul lieka vietoje su avansu ir iš akių nepaleidžia jus dominančių žmonių, kitas tegul mikliai jus veža į fotoįrangos laikymo vietą (namai, studija, biuras, draugo namai jei paskolintas). Aišku, taksi nėra būtinas šio numerio elementas, galima sumanyti ir kitaip.

Po publikuoto kadro – dūris į širdį

Kaip konkrečiai nuotraukos padaromos? Papasakosiu kelis tikrus atvejus iš gyvenimo.

2010 metų pavasaris, naktis iš Balandžio į Gegužę, laikrodis rodo apie vidurnaktį, ramiai sau guliu lovoje ir skaitau. Telefone pasigirsta skambutis, ekrane – kolegos redaktoriaus vardas ir pavardė. Nustembu, nes nebendraujame labai artimai, bet vis dėlto (nors ir ne darbo metu) priimu skambutį. Greitakalbe gaunu informacijos škvalą: dabar pat „Pilies menės“ kavinėje sėdi aktorius Marius Jampolskis su savo simpatija, operos soliste Ona Kolobovaite bei geria brendį ir labai emocingai bendrauja. Apie tai redaktoriui pranešė prie gretimo staliuko sėdintis kitas žurnalistas, tad man reikia skubiai keltis iš lovos ir pasiėmus savo įrangą mikliai atsirasti miesto centre bei šią visiškai tamsią pavasario naktį padaryti nuotraukų. Atvykęs į vietą dangstau aparatą po paltu, ramiai įvertinu situaciją ir apžiūriu iš kur geriau paveiksluoti. Užeinu į tarpuvartę kitoje gatvės pusėje (tamsoje esu beveik nematomas, vien girdisi fotoaparato užraktas), pasiimu ten gulinčią tuščią apelsinų dėžę ir pasislėpęs už jos padarau kelias nuotraukas. Vėliau įsidedu aparatą į vaisių dėžę (tarsi neščiau kažką), pereinu į kitą vietą ir padarau dar kelias nuotraukas. O tuomet užeinu į vieną kavinę, pro jos langą padarau dar kelis kadrus ir išmetęs rastą dėžę grįžtu į manęs laukiančią mašiną bei tučtuojau paskambinęs redaktoriui pasigiriu padarytomis nuotraukomis ir pasakoju aplinkybes. Vėliau kolegos pasakojo, kad nuotraukos herojus gana karštligiškai manęs teiravosi kolegų tarpe ir primygtinai norėjo susipažinti. O kiek vėliau, ilgai netrukus, išsiskyrė su savo žmona Aiste, auginančią sūnų Dovydą. Praėjus po to atvejo keliolikai mėnesių, festivalio „Benai, plaukiam į Nidą“ metu (Marius vedė šį renginį), pats priėjau, prisistačiau ir susipažinau.

Visai kitaip susiklostė su krepšininku Linu Kleiza. Kartą vos grįžusį iš Kanados į Kauną kelio reabilitacijai sportininką pavyko nufotografuoti vakarojantį ir besilinksminantį naktiniame klube su manekene Berta Kavaliauskaite. Žinoma, užsakovai buvo nuotraukomis itin patenkinti, kadangi medžiagą skaitytojai apžiūrėjo tiesiog šimtus tūkstančių kartų, viena fotografija pateko į kitos dienos „Lietuvos ryto“ numerį ir buvo rodoma per televiziją. Tačiau anuometinis jaunosios manekenės draugas, 27-ių metų „Sūduvos“ futbolininkas Alfredas Skroblas, pamatęs mano darytą fotografiją, pasielgė savotiškai – bandydamas nusižudyti dūrė peiliu sau į širdį bei stipriai nukraujavo. Vadinasi, mano kadrai buvo tokie paveikūs, kad apvertė jauno žmogaus gyvenimą. Po publikavimo manęs keli bičiuliai klausė ar man negaila tų žmonių. Tačiau aš ir šiandien manau, kad tai jie tarpusavyje kažko nepasidalino, o aš tiesiog padėjau tašką jų santykiuose. Praėjus kuriam laikui tą patį Liną nupaveikslavau su kita mergina – buvusia „Olialia pupyte“ Agneta Karalevičiūte. Tie kadrai buvo padaryti senutėlėje Kauno sporto halėje, prieš man pradedant paveiksluoti pajėgiausios Baltijos moterų krepšinio komandos „VIČI-Aistės“ kovą „Eurolygos“ turnyre (esu šios komandos oficialus fotografas). Viename pramogų naujienų portale fotografijos buvo publikuotos dar net neprasidėjus rungtynėms – nuotraukų padarymas ir pardavimas užtruko vos porą minučių. Ko gero, dar vykstant žaidimui, žymus krepšininkas jau puikiai žinojo dar kartą patekęs į mano akiratį.

Buvusią dainininkę Ediliją Nikartaitę-Šliauderienę (plačiau žinomą kaip „Geltona“ bei „Iš stiklo“) mano teleobjektyvas „paparacino“ irgi ne kartą. 2009 metų Gegužės pabaigoje pajūryje poniai Edilijai nuotaikingą kompaniją palaikė pomėgiu jaunoms merginoms garsėjantis buvęs medikas, Klaipėdos verslininkas ir buvęs Kristinos Navickaitės („Tinos“) vyras Alvydas Dzemionas. Fotografavau jų net dorai nežinodamas bei neslapukaudamas, tiesiog manydamas jog čia „Geltona ir dar kažkas“, vėliau mano bičiulis ir vieno aukštuomenės kronikos portalo vadovas Julius Baliutavičius man padėkojo už vertingus kadrus. Praėjo vos metai ir 2010 metų Rugsėjo pradžioje Vilniaus miesto apylinkių teisme mano blykstė vėl nušvietė jauną moterį – čia besišypsanti Edilija apsilankė išsiskirti su savo anuometiniu sutuoktiniu Mariumi. Nutraukti ryšį nusprendusi pora atrodė kiek nustebusi, kadangi tikrai nesitikėjo būti įamžinti teismo koridoriuose.

„Neįdegusios“ petnešėlės ir kiti „perlai“

Estrados diva Nijolė Pareigytė taipogi nuolatinė mano „klientė“. 2009 metų vasarą padaryta moters užkulisinė nuotrauka su koncertine apranga ir „įdegusiomis“ petnešėlėmis parodė ne paradinę dainininkės pusę ir todėl tapo tikru hitu viename pramogų pasaulio portale. Mergina prieš žengiant į sceną matyt net nepastebėjo šios pikantiškos detalės. Vėliau, 2011 metų Kovą panelę N.Pareigytę teko fotografuoti ir sėdinčią su savo draugėmis Oksana Pikul bei Rūta Čekyte „Lietuvos ryto“ arenoje ir palaikančią savo anuometinį partnerį – krepšininką Artūrą Jomantą. Tuo metu jau buvo pritilusios kalbos apie galimas jų vedybas, tačiau praėjus vos kelioms savaitėms jaunuolių poros vaizdas vėl pateko tiesiai į mano atminties kortelę: viename Vilniaus prekybos centre porai geriant kavą palaikė publikos mylimas Jonas Valančiūnas. Netrukus N.Pareigytė iššvaistė turėtą populiarumą ir iš aktyvaus viešumo pasitraukė.

Pernai rudenį, kelionės po Barseloną metu, pačiame tolimiausiame uosto pakraštyje pamatau milijardieriaus Romano Abramovičiaus jachtą „Eclipse“. Ją sunku supainioti su kokiu nors kitu laivu – iš tolo matosi priešraketinė sistema, prašmatnus siluetas, tačiau prieiti prie jachtos ne tik negalima, tačiau ir neaišku kaip. Tenka tyrinėti Barselonos uosto rajono žemėlapį ir nepastebėtam prasmukti į uosto teritoriją, o vėliau tiesiog iš danguje esančio keltuvo daryti remontuojamos vienos didžiausių pasaulyje jachtų nuotraukas. Juk visos smulkmenos apie jachtą gana kruopščiai slepiamos, o daugiau tokios progos įamžinti legendinę jachtą matyt nepasitaikys. Gautas rezultatas man patiko, netrukus skambinau ir potencialiems klientams.

Dažnai įžymybes pavyksta fotografuoti automobiliuose arba tiesiog šalia jų, tad verta įsiminti kas su kuo važinėja. Tokiu būdu ne kartą paveikslavau demonstratyviai kelių eismo taisyklių nesilaikančią dainininkę, renginių organizatorę bei TV3 laidos „Ką manai“ Agnę Armoškaitę-Šemberienę. Nežinia kaip yra dabar, tačiau 2010-2011 metais savo lengvai atpažįstamą geltonai blizgantį „Lexus“ ji labai dažnai parkuodavo kaip papuolė be būdama už vairo vis kalbėdavo mobiliuoju. Nėra nieko paprasčiau, nei fotografuoti „žvaigždūnus“ šalia automobilių – ir nepabėgs, ir slapstytis bei pritraukinėti per daug nereikia, ir judėjimo trajektorijos labai nuspėjamos. Pavyzdžiui pernai vasarą vos pamačiau aktoriaus ir renginių vedėjo Vytauto Šapranausko šampaninio atspalvio „Citroen C6“, iš karto nusekiau akimis stebėdamas kur važiuos scenos liūtas? Po kelių minučių jis jau plušėjo savitarnos plovykloje, o aš iš tolo fotografavau jį tam pačia netinkamiausia optika – keičiamos optinės ašies (angl. tilt-shift), 45mm židinio nuotolio objektyvu. Kito tiesiog neturėjau ir teko improvizuoti. Tai atsipirko – per kelias minutes piniginę papildžiau sąžiningai uždirbtais pinigais.

Ir taip toliau. O kur dar 2009 metais užfiksuoti Modestas Pitrėnas su Ieva Prudnikovaite (taip, jie jau tada gražiai draugavo, o dabar ne tik susituokė, tačiau ir susilaukė dukters), kur pusę pasaulio apkeliavę kadrai su priešinfarktinės būsenos žymiausiu Lietuvos sportininku Arvydu Saboniu, kur įamžintas išsiskyrusio šokėjo Deivido Meškausko dėmesys savo žaviai klasiokei, kur Vilniaus senamiestyje užkluptas Erosas Ramazzottis… Visko neišpasakosi, visko ir neprisiminsi. To ir nereikia, nes tokius kadrus padarai, parduodi, išsiunti ir pamiršti. Nieko asmeniško, žanras ir tiek. Nei geresnis, nei blogesnis už kitus.