Daugiau nei penkeri metai. Būtent tiek laiko praėjo nuo dienos, kai fotografuoti pradėjau nuolat – kiekvieną savaitę, kartais po keliasdešimt skirtingų dalykų. Tokio laikotarpio visai pakanka, kad būtų galima pasidaryti tam tikras savo veiklos išvadas.

Fotografija man yra ne tik pomėgis ar pragyvenimo šaltinis, bet ir kai kas daugiau – tai būdas, kaip aš matau ir rodau pasaulį. Tiesa pasakius, dėl to ir pradėjau ja užsiiminėti. Tai mėgstama veikla, kurioje vadovaujuosi klasikinėmis, laiko patikrintomis taisyklėmis ir derinu jas su savo kūryba bei pasaulinėmis naujovėmis. Pastaroji savybė mano nuotraukoms dažnai suteikia įspūdį, kad nuotraukose tvyro nelietuviška atmosfera. Pojūtis teisingas, to ir siekiu.

Man pasisekė, kad gyvenu šalies sostinėje ir mane supa patys įvairiausi žmonės. Man dar labiau pasisekė, jog turiu įvairius užsakymus bei įdomius, iššūkius keliančius klientus. Tokios aplinkybės man leidžia nesijaudinti pavyks ar ne, o tiesiog atsiduoti įkvėpimui ir improvizuoti. Kartais netgi spaudžiant laikui, jau nekalbant apie aukštus kokybės reikalavimus. Rezultatas privalo būti tas pats – aiškios ir reikalingos nuotraukos, kuriose viešpatauja konkretūs motyvai.

Ne paslaptis, jog skirtingai nuo daugumos kitų savo kolegų, nesistengiu fotografuoti visko. Kartais man sunku juos suprasti – toks įspūdis, jog jiems kiekybė svarbiau kokybės. Nuolat laksto ir ieškodami savęs mėgina savo jėgas įvairiausiuose žanruose. Nepatyrusiam žiūrovui gali pasirodyti, jog toks fotografas yra labai universalus, tačiau iš tikro taip tikrai nėra. Todėl nemėgdžioju kitų fotografų, o stengiuosi kruopščiai apgalvoti kiekvieną nuotrauką bei pateikti tik puikiausius kadrus.

Daugybė tų dalykų, kurie yra savaime suprantami pasaulinėje fotografijoje, prieštarauja lietuviškoms tradicijoms. Pavyzdžiui, geriausi pasaulinių įvykių fotografai dažnai stengiasi fotografuoti tik natūraliame apšvietime, o Lietuvoje absoliuti dauguma kolegų įpratę naudotis ant fotoaparatų esančiomis blykstėmis. Tam retai yra būtinybė, todėl savo kūryboje vengiu naudoti tas mažytes švieseles.

Dažnas lietuvių fotografas, įamžindamas įvykį, jį fiksuoja būdamas tik vienoje ar poroje vietų. Tai sutaupo jėgų ir laiko. Vis dėlto, aš fotografuodamas bet kokį renginį stengiuosi jį paveiksluoti iš kaip įmanoma įvairesnių kampų tam, jog padaryčiau kuo įvairesnių nuotraukų. Vėliau iš jų galima rinktis labiausiai vykusias bei taip užtikrinti, kad albumas žiūrėsis nenuobodžiai.

Be to, Lietuvoje mano kolegos neretai apsiriboja tik nedideliu ir nebrangios įrangos kiekiu. O aš, nepaisant jos svorio ir įnoringumo, mėgstu kai manęs nevaržo technikos trūkumas ir vienintelis Vilniuje savo kūryboje naudoju net šešis objektyvus ir kitą naujovišką aparatūrą. Todėl net ir fotografuodamas trumpai galiu padaryti netradicinių, autorinių sprendimų.

Šalia viso to, savo veikloje laikausi ir kai kurių „tautinių“ tradicijų. Pavyzdžiui, fiksuodamas klasikines lietuviškas šventes, niekados nepražiopsau svarbiausių momentų ir į juos žiūriu rimtai – neleidžiu sau į gimtadienio albumą neįtraukti gražaus jo kaltininko portreto, o fiksuodamas kokios nors parduotuvės atidarymą visad parodysiu ne tik jos vidų, bet ir išorę. Lygiai taip pat aš kartais mėgstu į fotografiją pažiūrėti ironiškai ir savo albumą papuošti keliais šypseną keliančiais kadrais. Ne mažiau „lietuviška“ yra ir kita mano fotografijos savybė – žmonėms yra įdomūs kiti žmonės, todėl dažniausiai įvairių renginių metu stengiuosi į savo kadrus įtraukti ne tik tai kas vyksta prieš visus ir yra visų matoma, tačiau pastebiu ir aplinkinius dalyvius, žiūrovus, jų reakcijas ir emocijas.

Puikiai žinau, kad lietuviai jau nuo seno išlepinti geros fotografijos – šalis visais laikais turėjo išsiskiriančių meistrų, todėl nemažai žiūrovų labai skeptiškai žiūri į jaunosios kartos fotografus bei jų įvedamas inovacijas. Dažnas tautietis yra puikiai įsitikinęs, kad jis skiria gerą fotografiją nuo blogos, todėl nustebinti žiūrovą šiandien gerokai sunkiau nei bet kada anksčiau. Būtent dėl to ir netaikau į šiuolaikinį meną arba aukštąją fotografiją bei stengiuosi, jog mano nuotraukos būtų suprantamos kiekvienam ir, kas ne mažiau svarbu, būtų ne per brangios. Tačiau su aplinkiniais nesivaržau pateikdamas žemiausius įkainius, apie tai net nesvajoju. Deja, panašiai mastančių fotografų lieka ne taip ir daug, tačiau dešimtys tūkstančių mano kūrybos žiūrovų mane įtikino, jog geros nuotraukos nepadarysi kišenėje švilpaujant vėjams.

Gali būti, esu per geros nuomonės apie save, tačiau man atrodo, kad jei dirbčiau Europos fotografijos sostinėje Paryžiuje, tai su savo įranga, patirtimi bei nuotraukų pavyzdžiais, su požiūriu į darbą, ten tikrai atsidurčiau toli gražu ne paskutinėje eilėje.

Matyt todėl mano fotografija išsiskiria iš kitų ir arba patinka, arba nepatinka tautiečiams, kurie dažnai yra pripratę prie kitokių nuotraukų. Taigi, nieko keista, kad kartais sutinku žmonių, kurie mėgsta pasiskųsti sodriais mano fotografijų koloritais arba „per paprasta“ ir „akivaizdžia“, iš pirmo žvilgsnio, kompozicija. Bet sprendžiant iš visų praėjusių metų užsakovų skaičiaus, kuris susidarė nemažas, mano skonis ir požiūris patinka daugybei lietuvių ir užsieniečių.

Galų gale, norisi pasakyti keletą žodžių apie susiklosčiusius savo darbo principus ir tradicijas.

Visų pirma, aš manau, kad norėdamas varžytis su pripažintais fotografais, pats privalau turėti ką parodyti. Todėl savo svetainėje rodau griežtai tik savo autorines nuotraukas, su savo paties sugalvotomis idėjomis ir postprodukcija, be jokių kitų žmonių indėlio ar know–how. Kitaip sakant, kiekvienas kadras yra įvykdytas ir pateiktas savarankiškai. Suprantama, apie bet kokių kitų fotografų indėlį (net jei man ir labai patinka), negali būti net kalbos, nepaisant to kad yra stipresnių už mane Lietuvoje gamtos arba, pavyzdžiui, socialinių ar netgi vestuvių fotografų. Iš šios taisyklės yra vienintelė išimtis – tai mano portretas, už kurį esu dėkingas talentingam fotografui Andriui Zigmantui.

Antra, aš stengiuosi naudoti tik patikrintą ir maksimalios kokybės įrangą, nepaisant to kad ji įkainota dešimtimis tūkstančių litų ir nuolat brangsta. Būtent todėl, visad galiu garantuoti galbūt ne patį pigiausią, tačiau patį efektyviausią fotografijos sprendimą. Deja, negaliu nusileisti iki absurdiškai mažų įkainių, bet visados esu pasiruošęs surasti abipusiai patrauklią darbų kainą.

Trečia, samdant mane visada galima žinoti, ko iš manęs tikėtis. Prieš fotografuodamas aš kiekvieną kartą smulkiai aptariu visus, netgi ir neakivaizdžius, niuansus – visad turiu žinoti, kokio rezultato norima. Išimtį sudaro nebent tik užsakymai, kurių baigties neįmanoma numatyti. Tai irgi pasaulinė fotografų tradicija. Negaliu pažadėti per daug, bet pažadėdamas mažiau nieko nenuvilsiu. Todėl mes susitarsime iš anksto konkrečiai kokios bus nuotraukos ir kad jos bus kokybiškos. Tačiau šalia to, kaip ir sakiau, į fotografiją stengiuosi pažvelgti kūrybiškai ir surasti iš anksto nenumatytų, originalių sprendimų.

Ketvirta, reportažinė ir taikomoji fotografija – tai mano arkliukas. Dažniausiai tai būna visokie renginiai, pristatymai, šventės, konferencijos, įvairios pramogos, procedūros ar ceremonijos, sportas, užsienio įvykiai. Aišku, ne tik jie, esu fotografavęs ir daug daiktų ar portretų (buvo, aišku, ir reklamos arba tiesiog ekstremalios fotografijos). Svarbiausia sąlyga, kad fotografavimas nebūtų nuobodus arba skirtas abejotiniems tikslams. Noriu tobulėti kaip žmogus ir fotografas, todėl nepriimu užsakymų, kurie prieštarauja mano įsitikinimams. Todėl, laimei, vėliau neturiu problemų dirbdamas ir su savo sąžine.

Ir, galiausiai, paskutinis dalykas. Skirtingai nuo šiuolaikinių pasaulinio lygio spaudos fotografų, mūsų tautiečiai liguistai žavisi nespalvota fotografija – ji pastebima visur, pradedant reportažais ir baigiant portretais. Ji taip dažnai pasirenkama dėl savo paprastumo ir, neva, meniško įspūdžio, kad tai jau rėžia akį. O aš manau, kad jei jau norisi imituoti klasikinę fotografiją, tam turi būti konkreti priežastis ir be reikalo juodai–baltų nuotraukų stengiuosi nedaryti. Taigi, nors pas mane tokių būna, tačiau jos yra veikiau maloni išimtis, nei dažnai pasitaikantys atvejai. Nepatinka spalvotos nuotraukos? Be reikalo – spalva yra dar viena, papildoma ir labai įdomi raiškos priemonė. Galų gale, iš spalvotos nuotraukos visuomet galima pasidaryti juodai–baltą, tačiau atvirkščiai jau nebepavyks. Ironijos dėlei tenka pripažinti, jog ir šis mano pasakojimas yra parašytas juodom raidėm ant pilko fono. Bet tai juk ne tik pasakojimas apie mano fotografiją, tačiau galbūt ir naujos pažinties pradžia.

Visada su malonumu lauksiu Jūsų idėjų ir kvietimų fotografijai!