Man pasisekė: esu pirmas ir matyt paskutinis Lietuvos fotografas, turėjęs išskirtinį fototurą po nuverstojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidenciją. Pojūtis keistas: iš vienos pusės man nuoširdžiai gaila apvogtų Ukrainos žmonių, antra vertus važiavau ten vedamas sąžiningo smalsumo, trečia vertus – darbas pasirodė reikalaujantis energijos, kadangi keturias valandas fotografavau, vaikščiojau, klausinėjau ir tarsi užburtas stebėjausi pono Viktoro kuklumu. Kaktą papuošė smulkūs ir sūrūs šilti lašeliai.

Žiūrint iš kitos pusės, aš kartais apsilankau brangiuose būstuose – mane ten dažniausiai kviečia dėl savo profesijos. Tačiau niekur Lietuvoje nemačiau tokio pertekliaus – toks jausmas kad mūsų turtuoliai arba be polėkio, arba tiesiog nesilygina su buvusio Ukrainos caru. O jis buvo net ne oligarchas, o tikras dacherarchas!

Apskritai, įdomi vieta – visur ištaigus medis ir auksuotos dalys, šimtus tūkstančių eurų kainuojantys sietynai, krištoliniai bei porcelianiniai indai su sidabriniais stalo įrankiais, milžiniški televizoriai, brangiausi kilimai, naujausia technika, šalia papildoma atviro kičo ir itin brangaus alkoholio. Bet tiesą sakant, ir labai nejauki, mat jautiesi tarsi totalitarizmo ir korupcijos muziejuje: nenorėdamas erzinti nesakysiu kiek konkrečiai kainuoja eilinis V.Janukovyčiaus viskio butelaitis, tik užsiminsiu jog vidutinis lietuvis tiek uždirba maždaug per metus.

Vardinės dovanos, provokuojantis prašmatnumas, pabrėžtinai brangūs daiktai ir kita simbolika akivaizdžiai liudija vieną – V.Janukovyčius į save žvelgė jei ne visos, tai bent jau rytų Europos dievuku. Taigi, nenenuostabu kad jis taip neadekvačiai vertino politinę situaciją – anksčiau paskelbęs išankstinius rinkimus, matyt, dar ir dabar gyventų savo viloje ir, ech, nebūčiau pamatęs visų tų šizofreniškų interjerų. Deja, žmogaus protas turi baisią savybę – kai kažką pamatai, neįmanoma to atgal atmatyti, t.y. būti nemačiusiam.

Balti elektroniniai sintezatoriai ir toks pats rojalis, Miele virtuvinė technika, putiniško stiliaus baldai, auksiniai audiniai, niekad taip ir neatsiverstos knygos, briliantinės kosmetikos dėžutės, daugybė medikamentų, pabrėžtinis religingumas ir trauka garsiems brand’ams. Tokie stipriausi įspūdžiai iš Ukrainos diktatoriaus rezidencijos. Todėl grįždami į Kijevą, iš esmės, vien tylėjome – tokios spalvingos buvo emocijos. Man, Ikėjos fanui, juo labiau.

Visą gigantišką teritoriją su spa centu, šaudykla, zoologijos sodu, prieplauka, sraigtasparnių aikštele, alėjomis ir garažais saugo gal 50 Ukrainos milicininkų bei panašus skaičius Maidano savigynos atstovų. Gerdamas su jais vanilinę arbatą Viktoro virtuvėje (vienoje iš trijų) supratau vieną paprastą dalyką – lošėjas Viktoras šį kartą pralošė savo gyvenimą. Arba bent jau didelę ir labai svarbią jo dalį. Kitaip aš ten net nebūčiau pasirodęs.

Specialiai mano žiurovams – išskirtinė V.Janukovičiaus dvaro interjerų galerija